Vieni metai keičia kitus, keičiasi gamta, keičiasi žmonės, keičiasi ir bėgimo pasaulis. Bent jau Lt tai tikrai. Taigi keletas žodžių apie pokyčius, tiksliau, apie vieną iš jų – dalyvio mokestį.
Pamenu laikus, kai tai buvo itin retas reiškinys Lt padangėje. Jei ir būdavo, tai gan kuklus, pateisinamas organizatorių išlaidomis. Bet laikai keičiasi, dalyvio mokestis irgi. Užteko atsirasti Vilniaus maratonui ir dalyvio mokestį įvedė pusės varžybų organizatoriai. Na kol jis siekė litą ar du, nelabai kreipdavai dėmesį. Įdomybės prasidėjo, išpopuliarėjus bėgimui. Apsukresni piliečiai greit susigaudė, kaip iš to užkalt pinigų ir “panieslo “(“pasinešė” – maždaug)!
Nauji bėgimai ėmė dygti kaip grybai po šilto lietaus. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Marijampolėje, jau ir Alytuje. Iš didesnių miestų Šiauliai ir Panevėžys tik kažko atsilieka su naujais komerciniais startais. Na, dar viskas prieš akis. Atrodytų džiaugtis reiktų renginių gausa. Bet. Ir, pasirodo, didelis bet. Pakanka tik paskaityt nuostatus ir į akis iškart krenta – skyrius apie dalyvio mokestį kaip reikiant, apie apdovanojimus – pora eilučių. Na ir sumos – labai jau dažnai dviženklės. Iškart tampa aišku, koks varžybų tikslas.
Taigi dalyvio mokesčiai išaugo. Įvedus eurą išaugo dar labiau. 8-9 eurai įprastas dalykas, nors penketą metų atgal, tiek litais atrodė daugoka. Padėtis su dalyvio mokesčiais tapo įdomi. Pas kai kuriuos organizatorius – kurioziška, kaip antai Kauno maratone: rezultatai svetainėje net nepaskebti, o raginimas registruotis ateinantiems metams jau yra, matot, palankiausia kaina dabar. Kitaip tariant, paršliaužei namo ir klok pinigėlius. Apie VM išvis geriau patylėsiu, nes geriausiai padėtį nusako vyresnių bėgikų tarpe sklandantis juokelis: “kas durnas ir turi pinigų, tas bėga Vilniaus maratoną”.
Na dar su didžiaisiais bėgimo renginiais galima taikytis. Visur pasaulyje, ko gero, tas pats. Žymiai blogiau, kai pinigų uždirbinėjimu užsiima senų tradicinių bėgimų organizatoriai. Pavyzdžių pilna. Jonava, Kovo 11-os bėgimas: nemokamas eilę metų, prieš kokius šešis metus nemokama liko tik išankstinė registracija, atėjus všį TM biznieriams su bėgimo taurės projektu tapo vienu iš brangesnių provincijos bėgimų. Dar blogesnis variantas – bėgimas aplink Želvos ežerą – per vienus metus dalyvio mokestis pašoko nuo 5 litų iki tiek pat eurų. Pats bėgimas nei kiek nepagerėjo, atvirkščiai, piniginiai prizai dingo. Kuo toliau, tuo įdomiau – pasvaliečiai, seniau burbėję, kad Vilniuje neįmanoma bėgt dėl mokesčių, dabar nebesismulkina – po du eurus net iš vaikų nori. Saločiuose pernai vasarą bėgo gal 8 dalyviai, šiemet organizatorius vis tiek mokestį renka. Kažin,šiemet išvis kas nors bėgo? Platelių bėgimo organizatoriai net persistengė – prieš kokius tris ar keturis metus bėgimo aplink Platelių ež. mokestį prilygino rimto maratono mokesčiui. Įdomu, ten kas nors bėgo? Rezultatų iki šiol nerandu.
Paklaidžiojus po provinciją, grįžtam į sostinę. Daugiausiai žmonių – atitinkamai ir įdomybių. Užnešė Tengris trailų madą ir pasipylė uždarbiautojų banga. Įvairaus plauko trasos, laukiniai ir naktiniai pasilakstymai po miškus ir t.t. Mokesčiai dviženkliai, apdovanojimai minimalūs, išlaidų organizavimui beveik nėra, o kaip netyčia nugirdau – vienas iš organizatorių skundėsi, kad pelno 0. Triskart cha, sakyčiau.
Stebina dalyvių skaičius komerciniuose bėgimuose. Naujoji bėgikų karta moka pinigus nemąstydami. Svarbu reklama feisbuke ir gražus medalis – dalyviai plūsta šimtais. Ypač nustebino „sherun“ moterų bėgimas – 15 eurų mokestis ir 5km nuotolyje apie tūkstantį dalyvių! O dar sako Lt sunki ekonominė padėtis. Arba visos laaabai marškinėlių nori.
Na, bet grįžtam prie dalyvio mokesčio. Ne taip seniai E. Martinkos bėgimai atrodė nepagrįstai brangūs. Naivumas aukšto lygio buvo. Palyginus su kai kurių piliečių užmojais, tai „Sporto renginių“ firma atrodo kukli kaip kaimo mergaitė. Įmonių estafečių varžybos – vienam dalyviui skaičiuojant po 20 eurų, zombių ir spalvotųjų (wtf – kaip dabar madinga sakyti) bėgimai ne ką pigesni. Rekordas priklauso kažkokiam pramoginiam bėgimui, apie kurį informaciją aptikau užklydęs į bėgikai.lt forumą. Detalės jau išdilo iš atminties, bet dalyvio mokestis įstrigo ilgam – pradinė kaina 30 eurų!
Kaune irgi ne ką geriau. Užvedė madą VM rengti komercinius bėgimus laikinojoje sostinėje, kauniečiai sėkmingai tai pratesė. Visokie ąžuolynai, orionai, pink ranai – tik mokėk. Trailų rengėjų irgi atsiranda. Blogiausias dalykas, kad ir valstybės lėšų gaunanti LBMA pradėjo rinkti dalyvio mokesčius savo renginiuose. Įžūloka, sakyčiau. Nežinau, kaip derinasi bėgimo propagavimas su dalyvio mokesčiu vaikams. Greičiau kvepia atbaidymu nuo bėgimo.
Na ne viskas Lt padangėje taip jau blogai. Paieškojus galima rast ir nemokamų varžybų. Tiesa, miestuose, bent jau didžiuosiuose, tokį žinau tik vieną – Medininkų estafetę. Žinant, kad tai pagarbos renginys, galima tikėtis, kad komerciniu jis niekad netaps. Kitur – irgi gerų dalykų yra. Tenka žemai nulenkti galvą prieš Ukmergę. Pabaiskas – Ukmergė nemokamas, ir pagal rūpinimąsi bėgikais yra vienas geriausių bėgimų Lt. Kaimynai iš vakarų pusės kovo vienuoliktą galėtų pavyzdį imt. Krosų taurė rengiama grynai komercinių struktūrų taip pat nemokama. Apsieina be dalyvio mokesčio Vaškai, Naisiai, Baltoji Vokė, Papilė, Vilniaus ir Šiaulių rajonų krosų varžybos, šiemet atgimęs Švenčionėlių bėgimas. Aišku, kiečiausias Lietuvoje Totilo maratonas (nors… greičiau jau ultramaratonas) taip pat. Gal dar ką ir praleidau.
Na dar gerai, kad Lt padangėje neteko susidurti su įdomesniu reiškiniu, kai dalyvio mokestis surenkamas, varžybos atšaukiamos, pažadant sumokėjusiems nemokamą startą kitais metais. Na o po metų jos tiesiog neorganizuojamos. Lenkijoje jau taip yra buvę. Klausimas – kada apsukrūs tautiečiai susigaudys?
2014 metais Lietuvos bėgimo pasaulį užplūdo kaimyninėse šalyse gan populiarūs bėgimo serialai (lietuviškas atitikmuo – bėgimo taurės). Ankstesniais metais jų būdavo vienas, du, itin retai – trys. Na, o šiemet tai užderėjo – net aštuoni. Toks kiekis prašyte prašosi įvertinamas, nors maigyti klaviatūrą ir tingisi. Visgi susikaupus apie kiekvieną po keletą žodžių.
LBMA bėgimo taurė. Seniausias bėgimo serialas Lietuvoje, kuriame gali dalyvauti klubai, priklausantys šiai asociacijai. Išpopuliarėjus bėgimui, klubų priviso, kaip uodų po šiltos žiemos. Tiesa, absoliuti jų dauguma egzistuoja tik besiregistruojančių į bėgimus vaizduotėje. Kažką panašaus galima pamatyti ir LBMA turnyrinėje lentelėje. Rimčiau dalyvavo penki-šeši klubai. Maždaug trečdalis įtrauktų veiklą vykdo tik popieriuje – akivaizdu užmetus akį į rezultatus. Kaip ir dažnai Lt klubiniuose reikaluose, taip ir čia problemos su klubų dalyviais – nesunkiai galima rasti startuojančių už du klubus skirtingose varžybose, na bent pačiuose LBMA etapuose to nepastebėjau, bet labai ir nesigilinau. Neįprastų dalykų galima rasti nuostatuose – kad ir papildomi taškai, jei startuoja keli šeimos nariai. Atrodo keistokai – jei ištempsiu žmoną nuo sofos, tai jau bėgimas populiarės, o va jei kaimyną prikalbinsiu – tai nei velnio. Gal čia LBMA taip skyrybų skaičių mažina, kaip kadaise – nusikalstamumą? Lyginant su praeitais metais, teigiamų poslinkių yra: nevėluoja rezultatai, nebegirdėti skundų, kad reikia laukti apdovanojimų kelis metus ir t.t. Šiaip tarpklubinės varžybos yra įdomus dalykas ir šis serialas galėtų užpildyti tokių renginių spragą, bet jam katastrofiškai trūksta reklamos, be to reiktų priimti ir klubus nesančius LBMA nariais.
Lietuvos bėgimo taurė. Šviesos karių projektas šiemet stipriai nusivažiavęs į blogąją pusę. VšĮ “Tarptautinis maratonas“ įkišo (buvo įkištas?) nosį ten, kur to visai nereikėjo. Etapų organizatoriams sutarti su TM vyrukais nelabai sekėsi, kartu dirbti taip pat, mat pastaruosius pirmiausia reikėjo priversti perskaityti varžybų nuostatus, kas dažniausiai nepavykdavo. Aplamai, susidarė įspūdis, kad šie jaunuoliai pirmąkart pateko į bėgimo varžybų organizavimą. Prieita iki tokių kuriozų, kad net absoliutūs etapų nugalėtojai turėjo aiškintis per apdovanojimus, kodėl jie ne pirmi. Kad prizininkai, tiek absoliutūs, tiek amžiaus grupių, vos ne kiekviename etape buvo painiojami, tai tapo įprastu reiškiniu. Paskutinis etapas Rumšiškėse iš viso buvo sumaltas: reglamentas kardinaliai pakeistas varžybų dieną, startas atidėliojamas kelis kartus esant minusinei temperatūrai (ar TM žmonės žino kas per žvėris yra apšilimas?), nekalbant apie tradicinį chaosą apdovanojimų metu. Iš vienuolikos etapų gal tik trys praėjo sklandžiai. Beje, užmečiau akį į LBT 2015 metų kalendorių. Įšvada – chaosas tęsiasi.
Saucony taurė. Alternatyva LBT? Norint rasti skirtumų tarp šių serialų, reikėtų gerai paprakaituoti, jei nekreipsim dėmesio į pavadinimą. Aišku, įtraukta kitos varžybos, bet esminiai skirtumai čia ir baigiasi. Kadangi taurės organizatorius į etapų eigą nesikišo, tai lyg ir viskas sėkmingai praėjo, nors deguto šaukštą įbruko Ukmergės etapas. Apdovanojimai bendroje įskaitoje gan kukloki pasirodė, iš pavadinimo galima buvo daugiau tikėtis.
Eurovaistinės taurė. Iš pirmo žvilgsnio viskas gražu: LBT skirta mažesniems miestams, Eurovaistinės taurė – didmiesčiams (Lt mastu) – visa šalis bėga, piniginiai prizai, naujai atsiradę bėgimo renginiai, papildai kiekvienam dalyviui. Tačiau – nepamirškime, kas organizatoriai. Įdomybės prasidejo nuo nuostatų – lenkiu galvą prieš tą, kas suprato taškų skaičiavimo sistemą iš pirmo karto. Vėliau pasipylė 10km asmeniniai rekordai, Klaipėdoje nebedaug trūko iki Lt rekordo. Klausimas LAF: kaip išugdyti daug stiprių stajerių Lietuvos sąlygomis? Atsakymas: patikėkime čempionatus vykdyti VšĮ Tarptautinis maratonas, kaip mat afrikiečius pasivysim. Kaip buvo nustatyti nugalėtojai, nesuprantu iki šiol, na gal čia kalta intelekto stoka. Bet kodėl jie trys, tai turbūt nesuprasiu iki gyvenimo galo.
Treilų taurė. Naujas, nematytas dalykas Lt padangėje, pridėjęs kelis naujus bėgimus provincijoje. Pasižymėjo nuotolių įvairove, klaidžiojančių bėgikų kiekiu – ne vienam teko mokytis bėgti neatitvertomis trasomis, nestabiliais apdovanojimais – vienam etape – vertingi prizai, kitame – vos ne nieko. Organizacija tvarkinga, bet ir dalyvio mokesčiai besikandžiojantys. Ateinančiais metais žada smarkiai išsiplėsti, net su ultra etapu iš Kernavės į Vilnių.
Vilniaus parkų taurė. Vykdoma atskirai rudenį-žiemą ir žiemą-pavasarį. Grynai komercinis projektas, siekiant uždirbti pinigų iš dalyvio mokesčio. Organizacija minimali, apdovanojimai irgi, dalyvio mokestis netoks jau mažas, atsižvelgus, kas už tai siūloma. Mano nuomone, palakstyti miške galima ir už dyka. Išpopuliarėjus bėgimui, dalyvių susirenka nemažai, žmonės naudojasi galimybe palenktyniauti, arba praplėsti geografinį akiratį – etapai išmėtyti po visą Vilnių ir apylinkes.
Nippon auto (Sporto renginių) taurė. E. Martinka šiemet pasidavė serialų madai – paėmė ir apjungė savo rengiamus bėgimus į vieną krūvą. Populiarumu šitas sumanymas nepasižymėjo, pasižiūrėjus į suvestinę matyti, kad pirmuose dešimtukuose dominuoja bėgikai startavę ne visuose privalomuose etapuose. Dar galima pridėti, kad šie renginiai pasižymėjo didžiausiais dalyvio mokesčiais, gal ir nieko keisto, žinant, kad organizatorius orientuojasi į tam tikrą bėgikų kategoriją.
Lietuvos krosų taurė. Atgaivintas senų laikų sumanymas, paskutinį kartą vyko prieš dviženklį metų skaičių. Skirtas sporto mokyklas lankantiems vaikams: vaikų, jaunučių, jaunių grupėms. Suaugę bėgikai irgi galėjo dalyvauti, tiesa, tik atskiruose etapuose, be bendros įskaitos. Informacija apie šį serialą bėgimo mėgėjų turbūt nepasiekė, be to, daug ką būtų atbaidę startai darbo metu, griežtokas požiūris į medicininių pažymų turėjimą. Etapai vyko vidurio ir vakarų Lietuvoje – vienintelis toks bėgimo serialas.
Galima būtų paminėti ir mišrius serialus: MTB dviračiai ir bėgimas, bet tai jau kiek kita intaresų sfera.
Blogų gausoje neteko sutikti atsiliepimų apie vieną iš įdomiausių bėgimo renginių Lietuvoje – Medininkų estafetę. Visi blogeriai kepinasi saulėje ar sėdi feisbuke? Radęs keletą min laisvo laiko, pabandysiu šią spragą užpildyti. Taigi:
– kaip visada – karšta, dar kartą karšta, paskutiniams etapams – nežmoniškai karšta; grūstis VRM rūmuose registruojantis; puodeliai po finišo, gražinus numerius (ne toks paprastas reikalas, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo, ypač kai nelabai drausmingų piliečių komandoje pasitaiko);
– ne kaip visada – nėra antspaudų ant rankų pagal etapus (Pranckūnas padidino savo pasitikėjimą bėgikais?); atsirado nauja karių įskaita; pasikeitė etapų ilgiai ( jei neklystu pirmas ir ketvirtas sutrumpėjo, trečias atėmė ilgiausio titulą iš penktojo); rekordinis komandų kiekis – net penkiasdešimt trys buvo pareiškusios norą patirpdyti riebalus kaitrioje liepos saulėje, tiesa dvi iš jų paskutiniu momentu persigalvojo; labai operatyviai atsirado rezultatai pagal etapus.
Varžybų eiga: pirmą etapą laimi rinktinė pasivadinusi Jonava, pasistengė klaipėdietis (gal tiksliau vilnietis) D. Stašys, už jo fokusininkai ir Pasvalio komanda, netoliese RCN atstovas, dar už jo beveik kartu grupelė iš trijų dalyvių. Antrame etape iš lyderių gretų iškrenta pasvaliečiai (įprastinis reiškinys per pastaruosius keletą metų), jų vietą pirmame penketuke užima pasieniečių rinktinė, į penktą vietą RCN nustumia kauniečiai (Skinulis, pasirodo, išvakarėse Žasliuose nepavargo) ir pirmas komandų penketas gerokai nutolsta nuo likusių keturiasdešimt šešių. Priekyje esantys fokusininkai dar sugeba padidinti persvarą prieš persekiotojus – rimta paraiška pergalei. Trečias etapas – fokusininkai užtikrintai pirmauja, į antrą vietą kyla Kaunas – pagyvenęs pilietis V. Totilas pasistengė, pagarba jam; netoli už jų jonaviečiai ir pasieniečiai – vienas iš brolių Škarnulių parodė, kad sugeba bėgti į kalvas ( trečio etapo pabaiga – du km nestataus kilimo). Ketvirtas: Škarnuliai demonstruoja gerą sportinę formą – kitas brolis užkelia pasieniečius į antrą vietą ir fokusininkų persvara jau nebeatrodo tokia įtikinanti; aštrėja kova dėl trečios vietos – J. Važgėla (RCN) stumia Jonavą į penktą vietą, o ir kauniečiai visai šalia. Penktas: pasirodo, jog fokusininkai pridarė taktinių klaidų – sunkiausią etapą bėga toli gražu ne pats stipriausias žmogus, ir ką gi – M. Viršilas panaikina minutės atsilikimą, negana to – dar sukuria dviejų minučių pranašumą, praktiškai užbaigdamas kovą dėl nugalėtojų vardo ir pereinamosios taurės. Įdomūs dalykai ginče dėl trečios vietos – E. Žigio pastangomis RCN pakyla į prizininkų trejetą, tiesa, ir Kaunas, ir Jonava ne per toliausiai. Šeštas: pirmosios dvi komandos jau aiškios, G. Petraičio (Kaunas) pastangų dėka išaiškėja ir trečioji, RCN komandai pakiša koją netolygi sudėtis ir septintame etape pietų Lietuvos legionierius jonaviškių komandoje I. Brasevičius atlieka tik formalumus.
Aplamai varžybų lygį kiek numušė LAF, paskutinį liepos savaitgalį surengusi Lietuvos pirmenybes ir tokiu būdu atėmusi nemažai stiprių bėgikų – nugalėtojų laikas ankstesniais metais būdavo geresnis, nors dviejų valandų ribą kasmet įveikia 4-6 komandos, šiemet tai padarė 5-ios. Pirmąkart nugalėtojais tapo ne bėgimo mėgėjų grupės komanda (bent jau per paskutinius dešimt metų tai tikrai). Po ilgos pertraukos bėgo net dvi grynai moteriškos komandos: FOCUS atstovės, palikusios už nugaros ne vieną grynai vyrišką komandą ir Na pagauk dailiosios lyties bėgikės. Gal kitais metais ir moterų grupės įskaita atsiras, kaip šiemet karių?
Pavasaris pasižymi bėgimo renginių gausa – tiesiog bėk ir džiaukis. Kai kuriais renginiais galima džiaugtis, kai kurie sukelia kreivoką šypseną. Iš eilės:
– balandžio gale kasmet vyksta bėgimas Pažaislyje, aplink žinomą Pažaislio vienuolyną. Šiemet tai, ko gero, mažiausias renginys pagal dalyvių skaičių. Pagrindinį nuotolį įveikė apie dešimt ar kiek daugiau bėgikų. Bėgimą organizuoja klubas skambiu pavadinimu – Jungtinis sveikatos klubas. Tačiau pažiūrėjus kas dalyvavo, galima pagalvoti, kad sveikuoliai Kaune yra Raudonosios knygos verta rūšis. Absoliuti dauguma bėgusių – tie patys užkietėję bėgimo maniakai, kurie bėga visur. Bėgimo trasa verta dėmesio: dalis jos tęsiasi gana vaizdinga Kauno marių pakrante. Šiaip krosinio pobūdžio – ratas 1,12km ilgio, asfaltas užima tik apie tris – keturis šimtus metrų, likusi dalis – lauko keliukas palei vienuolyno tvorą, kuriame yra poros šimtų metrų ilgio pievos atkarpa su keliomis balomis. Paviršius nevisai stalo lygumo, bet pakilimai sunkokai pastebimi. Taip dešimt ratų ir varžybos baigtos – po medalį prizininkams (kuriame kažkodėl 10km įrašas, nors trasos ilgis 11,2km) ir namo. Nugalėtojai: T. Ignatavičius ir E. Pauliukevičiūtė (be varžovių!).
– gegužės pirmoji – nedarbo diena, taigi ja naudojasi varžybų rengėjai, nesukdami galvos, kad dažnai netoli vienas nuo kito vyksta panašūs renginiai. Šįkart: Kaune istorinės prezidentūros bėgimas miesto centre ir jubiliejinis, net penkiasdešimtas, tradicinis bėgimas Anykščiai – Puntukas – Anykščiai. 50 – garbingas jubiliejus, taigi Kaunas atidedamas kitiems metams. Jubiliejui Anykščiai pasiruošė – papuošta starto – finišo vieta, net su dviem arkomis, atidarymas su šokėjomis, loterija po varžybų, kur prizus laimėjo turbūt daugiau nei pusė dalyvavusiųjų, jubiliejinį bėgimą atspindintys stikliniai prizai (kaip neprisiminti kvarcinio smėlio kasyklos), piniginiai prizai absoliutiems nugalėtojams, košė ir arbata po finišo. Puikiai parengta trasa – žymėjimas, žmonės prie posūkių, net kilometrinės atžymos – kas šiaip retas reiškinys Lt bėgimuose, smagus apibėgimas apie Puntuko akmenį. Iš trūkumų: nuotolį aiškiai bandyta suapvalinti iki vienuolikos km, taigi šeštas km, kuriame apibėgama apie apie Puntuką pailgėjo pusantro šimto metrų mažiausiai. Na ir vaikų nuotolį patingėta atmatuoti – vietoj parašytų trijų km, buvo bėgama puskilometriu trumpesnis nuotolis. Vėsu, šviečia dar pavasariškai nekaitri saulutė – taigi oras puikus. Po starto jauniai, bėgantys šešis km, rauna į priekį, lyg bėgtų vieną km, labiau patyrę bėgikai kurį laiką laikosi už nugarų, tačiau jau po pusantro km jaunatviškas azartas ima sekti ir priekyje atsiduria pagrindinio nuotolio lyderiai – V. Gražys, T. Kalkauskas, A. Pošiūnas. Laipteliai aplink Puntuką nepatiko jonaviečiui, lyderiai lieka dviese. Pošiūnas išlaiko stabilų bėgimo tempą ir po aštuonių km atitrūksta, Gražys finišuoja antras, trečią vietą išsaugo Kalkauskas. Moterų tarpe karaliauja vietinės bėgikės, tiesa, su gana kukliais rezultatais, nugalėtojos R. Stankevičienės vidurkis tik 4:41/km.
– pirmas gegužės savaitgalis kasmet pasižymi bėgimų gausa. Gegužės ketvirtą jų net keturi: Vietrino taurė Kaune, Baltoji Vokė (nežinia kodėl atsikėlusi iš paskutinio balandžio savaitgalio, gal siekia, kad pas juos kuo mažiau bėgikų atvažiuotų?), HBH bėgimas Žibininkuose, ir ultra pabėgiojimas su Šviesos kariais pajūriu. Pastarieji du bent jau kitame Lt gale. Vietrino taurės bėgimas po Anykščių pasirodė kiek niūrokas. Dalyvių nedaug, vaikų irgi negausiai. Didžiausias pliusas – tiksliai išmatuota trasa, taigi nereikia sukti galvos, kiek čia nubėgai. Reljefo skirtumai turbūt netoli nulio. Išskyrus staigoką posūkį Ažuolyno gale, kitur galima išvystyti rekordinius sau greičius. Nugalėtojas – A.Meška pirmavo nuo pat pradžių iki pat finišo, nepamaišė ir išvakarėse sėkmingai įveikta Lt kroso pirmenybių trasa Palangoje (5v. absoliučiai). Pirmuose km dar už jo bandė laikytis A.Žukauskas, bet tai tęsėsi neilgai. Antras – T. Venskūnas, per daug pasikliovė savo finišuotojo sugebėjimais ir Artūro nebepasivijo, trečias – Žukauskas. Moterų tarpe kartu ilgai bėgo S. Bukšnienė ir S. Janavičiūtė, vis tik veteranės tempas paskutiniuose trijuose km varžovei pasirodė per aukštas, Sada pirma, trečia – tolokai atsilikusi pasvalietė A. Medutytė. Verta paminėti jonaviečius D. Cibulską ir T. Kalkauską – trečios varžybos per keturias dienas (Anykščiai, Lt kroso pirmenybės Palangoje, Kaunas), aktyvus jaunimėlis auga.
Baltoji Vokė kasmet rengia nemažą sporto šventę, kurios metu bėgama 9,2km ratas B. Vokė – Rūdninkai – B. Vokė, nors organizatoriai užsispyrusiai rašo, jog distancijos ilgis yra 10km. Trasa lygi, tradiciškai pavasariškai karšta, pasižymi apgaulinga pabaiga – paskutiniai du km bėgama tiesiąja, finišas matyti iš tolo, tik kažkodėl labai jau lėtai artėja. Nemaža tikimybė pernelyg ankstyvam finišo spurtui. Tampa tradicija šiame bėgime, kad vanduo po finišo – tai pačių bėgikų reikalas, pernai jo visai nebuvo, šiemet panašu, jog organizatoriai kiek vėlokai apie tai prisiminė, buteliukai su vandeniu atsirado, kai ėmė finišuoti paskutinieji bėgikai. Nors gal ir logiška – labiau pasiruošę devynis km ir be vandens gali nubėgti, o štai lėtesniems nešaltą dieną net trasoje vanduo nepakenktų. Iš pogrindžio šiemet išniro vaikų keturių km bėgimas, ankstesniais metais apie jį buvo galima išgirsti tik atsistojus į starto vietą.Po starto trasos išsiskyrė ir vaikų trasa nebuvo tinkamai pažymėta, atsirado keletas klaidžiojančių, praradusių prizines vietas. Pagrindiniame bėgime niekas neklaidžiojo ir prizinės vietos vyrų tarpe paaiškėjo pirmuose km. Eilinį kartą nugalėtoju tapo P. Pranckūnas, antras – klaipėdietis studijuojantis Vilniuje D. Stašys. Trečias – dar vienas veteranas – I. Černikovas. Moterys – pirma O. Ziuganova (Grigiškės), ilgojoje tiesiojoje parodžiusi R.Siliuk, kad treniruočių stadione patirtis dar neišbarstyta, trečia – jaunatvišką energiją demonstruojanti T. Bulkevičiūtė. Iš ankstesnių metų šios varžybos garsėjo buitinės technikos prizais, deja, kasmet jų mažėja, krizė, ne kitaip.
Viename iš internetinių dienoraščių radau Bostono maratono apibūdinimą, jog tai esą “šeimyninis maratonas“, nes visi dalyviai jaučiasi kaip viena šeima. Asmeniškai sunkokai įsivaizduoju šeimą iš beveik trisdešimties tūkstančių žmonių. Na, Bostonas toli, o štai Kauno rajone vykstantis Vilemų maratonas kur kas labiau atitinka tokį apibūdinimą. Visų pirma, jį rengia gerai žinomas bėgikas V.Totilas su šeima, savo sodyboje, nepagailėdamas ir asmeninių lėšų. Antra, metai po metų, jį bėga tie patys, iki skausmo vienas kitam pažįstami, asmenys iš visos Lietuvos. Trečia, tai nepakartojama renginio atmosfera, kurios nesiimsiu aprašinėti, ją reikia pajausti pačiam. Visa tai kartu sudėjus, veikia kaip neblogas magnetas ir nors kartą dalyvavusiam, kiekvienų metų balandžio mėnesio bėgimo įvykis nr 1 – tikrai Vilemų maratonas.
Taigi – nuo Kauno į Zapyškį, už jo pasivažinėjimas pavasariniais miško keliukais ir išlindus iš miško ar ne trijų sodybų dydžio Vilemų kaimas. Startas ir finišas Vido sodybos kieme. Pirmi trys šimtai metrų jau pradžiuvę, bet po to purvas, pora šimtų metrų sausesnio keliuko ir smagiausia trasos dalis – apie pusantro km ledo, sniego ir balų, kol nubėgus apie 1,9km, išlendama į asfaltą, kuriuo ir bėgama iki apsisukimo vietos už kiek daugiau nei trijų km. Ten galimybė gurkštelėti vandens ir tas pats kelias atgal iki Totilo sodybos kiemo, kur nusikamavę bėgikai gali rimčiau užkąsti prieš sekantį ratą. Po finišo – pirtis, dušas ar vandens kubilas – pagal norus. Kai kam sėdėjimas kubile pasirodė malonesnis net už apdovanojimų ceremoniją. Gerai, kad organizatorius buvo malonus, ir nugalėtojo taurė nukeliavo tiesiai į vandens procedūrų centrą. Galima paminėti sriubą nuo laužo, alaus upelius, suplukusį Vidą, benešiojantį apdovanojimus prizininkams, P. Pranckūną komentatoriaus vaidmenyje ir t. t.
Tradiciškai, be maratono, vyksta estafetė, kurioje du, trys ar keturi dalyviai įveikia maratono trasą, bei šiaurietiško ėjimo varžybos. Ėjikų būrelis ne pats gausiausias, o estafetėje susirėmė aštuonios komandos. Pirmame etape į priekį iškart nurūko Inžinerijos,RCN, Kauno BMK, Jonavos ir RCN2 atstovai. Greitai paaiškėjo, kad Čalkevičius (Kaunas) ir Kvedaravičius (RCN2 ) kiek pervertino savo jėgas ir jau išbėgus į asfaltą juos ėmė lenkti maratono bėgikai. Likęs trejetas laikėsi iki pat etapo pabaigos, kol apledėjusiame keliuke pabandė atitrūkti I. Černikovas (Inžinerija). Žukovskis (RCN) nepaleido ir Igoriui apsiraminus, savo ruožtu pagreitėjo, sukurdamas persvarą prieš antrą etapą. Tuo kova dėl pirmos vietos estafetėje ir baigėsi, nes antrame etape Inžinerijai ir Jonavai atstovavo ne patys greičiausi bėgikai, jonavietis dar ir pasiklydo, nors trasa pakankamai aiški. Taigi J.Važgėla (RCN) persvarą įtvirtino ir paskutiniai etapai (P.Pranckūnas ir E.Žigis) galėjo varžytis nebent su maratono lyderiu T. Venskūnu. Prieš pastarajį tenka nusiimti kepurę – E. Žygiui paskutiniame etape Tomas nepaliko jokių šansų. Jonavai antrą vietą trečiame etape sugražino A. Žukauskas, Inžinerijos trejulė – treti, RCN2 – ketvirti, nors trečiame etape jau mezgėsi intriga – Inžinerijos persvara pastebimai nyko. I. Černikovas, nors ir bėgo antrąkart, ketvirtame etape visas intrigas sunaikino.
Kas dėjosi maratone? T.Venskūnas nusprendė pasigalynėti su estafetininkais ir jam tai puikiai pavyko. Pavydėtina forma – po savaitės toks pat laikas krosinėje trasoje Klaipėdos nevaržybiniame (?) maratone. V. Žlabys kurį laiką bandė laikytis su Tomu, bet po trijų km suprato, kad ne ten pataikė ir atsiliko. Po pirmo apsisukimo trečias V.Gražys, už jo A. Ardzijauskas su pačiu trasos šeimininku, dar toliau – Auškalnis, Pilėnų atstovai D.Didaronkus ir R. Vilčinskas ir kiti. Antrame rate Venskūnas ir Žlabys didino persvarą, pilėniškiai aplenkė Auškalnį ir priartėjo prie Aido su Vidu. Trečiame rate Tomas toliau persekiojo estafetės lyderius, o štai V. Žlabio tempas ėmė kristi, nors persvara prieš trečią vietą dar buvo įtikinanti. Stabiliai bėgantys Vilčinskas ir Didaronkus pakilo į ketvirtą – penktą vietas, Aidas pabėgo nuo Vido, o jį pasigavo E.Vedeikis. Ketvirto rato įvykiai: T.Venskūnas galingai finišuoja, Žlabys pradeda vaikščioti, ir likus dviems km iki finišo, užleidžia antrą vietą V. Gražiui. Ardzijauskas ketvirto rato visai nebėga, Didaronkus pabėga nuo Vilčinsko ir užima ketvirtą vietą, Ramūnas – penktas. Puikiai jėgas paskirstęs A. Kazlauskas pakyla į šeštą vietą, užbaigdamas prizininkų gretą. Totilas ir Vedeikis finišuoja vos ne apsikabinę. Moterų tarpe M. Kaminskienė traukiasi po antro rato, nors prieš vienintelę varžovę – S.Bukšnienę turėjo apie minutę persvaros. Sadai belieka užbaigti trasą, ką ji ir padaro, palikdama už nugaros pusę finišavusių vyrų. Pagal tradiciją – į apdovanojimus apsivyniojus rankšluosčiu, nemažam vyrų džiaugsmui.
Operatyviai pateikiami rezultatai, gausūs apdovanojimai ir galima skirstytis. Norintys vaišinasi nors iki ryto, vyksta šokiai su muzikantais – taigi bandoma sukurti įsimenančią šventę.
Teko nugirsti ir tokią statistiką: visuose Vilemuose vykusiuose maratonuose (neskaitant anksčiau vykusių Kleboniškio maratonų) finišavo penkiese – E. Vedeikis, E. Auškalnis, V. Gražys, A. Kazlauskas ir S. Bukšnienė. Galima vadinti Vilemų elitu. Ir dar – Vilemuose kol kas laimi tik Venskūnas ir Gražys. Ar išliks ši tradicija kitais metais?
Kaip ir kiekvienais metais balandžio mėnesį yra nemažai bėgimo varžybų. Miestuose ir kaimuose, tradicinių ir naujų, pasižyminčių dalyvių gausa ir nelabai lankomų.
Sąrašą pradeda balandžio pirmąją vykęs Velykinis bėgimas Jonavoje. Jonaviečių maratono klubas vykdo nemažai bėgimo renginių, ir kai kuriuos iš jų bando paversti tradiciniais. Šis toks ir yra – pernai buvo nedrasus pabandymas, be reklamos, šiemet jau šioks toks vietinio mąsto renginys. Buvo planuota , kad pagrindinis nuotolis bus 8,4km ir nuotoliai vaikams, bet likus nepilnai savaitei įsiterpė maratonų fanatikas Garmus – taip prisidėjo klasikinis maratonas. Pastarajį nuotolį ryžosi bėgti tik penki adrenalino mėgėjai, visi nelengvą Varnutės tvenkinių trasą ir įveikė – kas persistengė pirmuose ratuose ir vėliau kankinosi, kas netrumpai vaikštinėjo, o lygiausiai jėgas išdėstė V. Totilas ir pelnytai buvo pirmas.Maratoną pilnai buvo galima palaikyti balandžio pirmosios pokštu, bet taip neatsitiko. Tikrą pokštą iškrėtė gamta, privertusi sniego kaip viduržiemį, laimei, takai buvo operatyviai nuvalyti ir klampoti per sniegą teko tik penkiasdešimties metrų ruože tiems, kas bėgo 4,2km ratą. Dalyvių ne per daugiausia, be vietinių – kauniečiai, elektrėniškiai ir keletas piliečių, kuriems neduok pavalgyti, tik leisk prabėgti, pastarieji sutinkami vos ne visuose Lietuvos bėgimuose.
Mėnesio viduryje tradicinis bėgimas Berčiūnai – Panevėžys, sėkmingai virstantis Senvagės bėgimu. Lygiai taip pat sėkmingai prarandantis populiarumą – kažkada buvęs vos ne tarptautiniu renginiu, dabar sutraukia tik kelias dešimtis bėgikų. Šiemet prie to stipriai prisidėjo amžiaus grupių sumažinimas, nežinau kas išmeditavo jaunučių, jaunių ir jaunimo grupių sujungimą į vieną, atskirai darant vaikų grupę. Kvailesnį suskirstymą esu matęs tik kartą (ne Panevėžyje) – tai viena grupė iki dvidešimt keturių metų, kiti vyresni. Na, visais atvejais tai organizatorių reikalas. Grįžtant prie šio bėgimo – dalyvių skaičių stipriai sumažino veteranų grupių panaikinimas. Šiaip šiame bėgime originaliausias bruožas yra tai, kad registracijos vieta nutolusi nuo starto apie kilometrą – kito tokio bėgimo Lietuvoje nežinau (neskaitant tų į kur į startą vežama organizatorių transportu). Yra ir pliusų – lengvosios atletikos manieže galima nusiprausti, piniginiai prizai privilioja keletą stiprių bėgikų, beveik visada bėga R. Drazdauskaitė (kaip ir šiemet), M. Diliūnas ir kiti. Trasa lygi ir greita, tiesa, Senvagės ratas yra maždaug 950m ilgio, taigi, tai paaiškina kosminius kai kurių bėgikų greičius. O organizatoriai serga “lietuviška“ liga – apvalina nuotolius į didesnę pusę.
Totilo vardinis maratonas vertas atskiro straipsnelio, taigi apie jį kitąkart.
10km Kleboniškio krosas prie Vilniaus – Klaipėdos greitkelio – dar vienas smagus pabėgiojimas miške be didelių pretenzijų. Keturi ratai po 2,5km, vaikams – vienas ratas, vyresniems – du ratai, savitai, bet logiškai išdėstytos amžiaus grupės. Truputį purvo, truputį nespėjusio ištirpti ledo Kleboniškio miško takais. Startas labiau tiktų orientacininkams – bėgikai išsirikiuoja miško pakraštyje ir pirmyn tarp medžių, duobių į kažkur priekyje esantį nelabai platų taką. Jei starte nepaklysti, tai toliau trasa pažymėta labai aiškiai, finiš0 koridorius ir ratų atsiskyrimo vieta pažymėtos. Po finišo vanduo ir bandelės, rezultatai ant pušies kamieno. Dalyvių ne per daugiausia, kauniečiai, jonaviečiai, elektrėniškiai, alytiškiai, Vilniaus miesto ir rajono bėgikai. Pastarieji šiemet ir nusinešė didžiają apdovanojimų dalį. Nors, kai amžiaus grupių daug, dalyvių – ne, tai prizininkų buvo ar ne virš pusės bėgusių. Varžybų pavadinimas “Sveikas žmogus“ kilęs iš tų laikų, kai bėgimą rėmė to paties pavadinimo žurnalas. Jo rėmėjų tarpe neliko prieš keletą metų, buvo dingęs ir tas pavadinimas, kažin kam jį Kauno BMK sugražino? Geriau tiktų “Sveikas bėgikas“ ar pan. (“Bėgantis žmogus“ jau yra – Garliavos bėgikai naudoja šį pavadinimą).
Kauno pusmaratonis – daug distancijų, nemaži dalyvio mokesčiai, tradiciniu tampantis bardakėlis rezultatuose, vos ne nuliniai apdovanojimai. Nepalieka įspūdis, kad VŠĮ Tarptautinis maratonas, po to, kai iš ten buvo išprašytas E. Martinka, paprasčiausiai iš bėgimo daro biznelį. Gerai tai ar blogai, nesiimsiu spręsti. Faktas – stipriausi Lt bėgikai šios firmos renginių pradėjo vengti. Kaune iš vyrų dėmesio vertas tik A. Žukausko laikas, moterų rezultatai primena veteranių pirmenybes. Tie keli stipresni kauniečiai iš trenerės Juodeškienės grupės, kurie bėgo trumpesnius nuotolius, padarė, naudodamiesi proga, lengvą treniruotę. Kol daugumą dalyvių tenkina medalis po finišo, tol tokie renginiai bus gausiai lankomi, tik bijau, kad tai gan laikinas reiškinys. Na, o kol bėgimas ant bangos, Tarptautinis maratonas stengiasi – šiemet organizuoja ar ne aštuonis renginius, bent pusė iš jų – tikrai proga parinkti dalyvio mokestį. Ši kompanija dar sugeba nustebinti nesugebėjimu tvarkyti rezultatus – Vilniaus Kalėdiniame bėgime iš vis buvo košmaras, Kauno pusmaratonyje vėl – sugebėta pražiopsoti 10,5km moterų nugalėtoją. L. Kančytė antrą vietą aplenkė vos ne dviem kilometrais, gal organizatoriai nelabai orientuojasi kas kaip bėga, ir laukė moterų žymiai vėliau?
Praeitų metų rugsėjį vyko pirmasis pusmaratonis Rezeknėje, praėjo pusmetis ir štai – antrasis bėgimas. Pasikeitimų daug ir akivaizdžių. Organizaciją perėmė Sportlat kompanija, taigi ir posūkis į komercinę pusę ryškus. Padidėjo dalyvio mokestis, atsirado entuziasmo nekeliantis to mokesčio didinimas artėjant varžyboms. Tačiau pagausėjo amžiaus grupių, ypač vaikams, atsirado piniginiai prizai pagrindiniame nuotolyje, na ir pačios varžybos virto pusmaratonių serialo “Skrien Latvija“ pirmu etapu.
Ryškiausias pokytis vis gi – visiškai nauja trasa. Kitoje vietoje, bet nemažiau kalvota. Beje, vietos pakeitimas pakišo koją gausiai čia patraukusiems tautiečiams – visi pernai bėgę kažkodėl iš pradžių traukė į senąją vietą. Malonūs prisiminimai, ko gero. To pasekmė – nelabai vykęs apšilimas prieš startą. Pati trasa sudėtingumu primena pernykštį variantą, bet atsirado tai, ko daugelis bėgikų nemėgsta – apsisukimai siaurose gatvėse, viename rate netgi du. Taigi pusmaratonio dalyviams tokių sustojimų ir įsibėgėjimų teko padaryti dešimt, kas prie aukštų rezultatų tikrai neveda. Kadangi Rezeknė išsidėsčiusi ant kalvos, tai abu nutolimai nuo miesto centro yra žemyn, apsisukus – prasideda kilimas. Pirmasis apendiksas nestatus ir neilgas, na o antrasis yra duodantis per kojas ir kvėpavimo sistemą kaip reikiant. Pridėjus pavasarinių duobių ir balų įvairovę (ypač finišo tiesiojoje), senoji trasa pasirodė geresnė visa galva.
Trasos ypatumai pakoregavo rezultatus. Nugalėjo M. Viršilas, bet nemanau, jog savo rezultatu labai apsidžiaugė, valanda dvylika su puse yra gerokai prasčiau, nei įprasti ši0 bėgiko pasirodymai panašaus sudėtingumo trasose (pvz Rumšiškėse). Na, visada galima pasiteisinti pavasarine forma. Moterų tarpe pirma latvių olimpietė D. Lina. Abu nugalėtojai daug vargo su varžovais neturėjo, kur kas įdomesnė kova vyko dėl prizinių vietų šešetuke, ypač vyrų tarpe. Antrasis, ilgai Viršilą persekiojęs, latvių jaunimo atstovas Kristaps Berzinš, paskutiniame rate gavo sprukti nuo ne juokais susikibusių K. Kaiminšo ir A. Sergejevo, finišą laimėjo Kaiminšas. Penktas V. Gražys, lygiai taip pat vos pabėgęs nuo Kleperio ir Jociaus. Prizininkų šešetą užbaigė Kleperis, sugebėjęs labai lygiai išdėstyti jėgas trasoje ir iš antro dešimtuko vidurio per antrą pusmaratonio pusę pakilti į šeštą vietą. Moterų tarpe tokios kovos buvo mažiau, prizininkės paaiškėjo jau priešpaskutiniame rate.
Verta paminėti šio bėgimo populiarumą lietuvių tarpe. Be pernai bėgusių Na pagauk ir RCN atstovų, šiemet pasireiškė Inžinerija, gausiai plūstelėjo Kauno rajono, tiksliau buvusios ŽŪA bėgikai, pasirodė ir porelė Šviesos karių.
Apdovanojimai tradiciškai latviški – vos nevisur pas mūsų šiaurinius kaimynus populiaru įteikti maisto produktus. Ne išimtis ir Rezeknė – visi prizininkai gavo progą pasigardžiuoti vietinės gamybos dešromis. Užsigėrimui izotoninio gėrimo pakuotės ar ne po dvylika butelių, kai kas gavo ir po porą jų, jei tapo prizininkais bendroje įskaitoje ir amžiaus grupėje kartu.
Šiaip visai smagus bėgimas, gal tik be reikalo atkeltas į pavasarį. Nors iš kitos pusės, naujam renginiui rudenį sunkoka įsiterpti, jei norima išlaikyti aukštą lygį. Rugsėjį – spalį Valmiera, Nida, Sigulda mėnesio atkarpoje, sunkoka surinkti pajėgius bėgikus.
Nuotykių lenktynės – visai tinkamas pavadinimas šiam renginiui. Sunkoka būtų tiksliai apibūdinti varžybų trasą: lyg ir krosas, bet per daug medžių, per kuriuos reikia šokinėti, pralįsti ir t.t. Bėgimas bekele (trail) – tiktų, bet trail’ams būdinga raižytas paviršius, o čia aukščių skirtumas turbūt ir vieno metro nesiekia. Kaip bebūtų, Lietuvos mąstais tai bėgimas su originalia trasa, maloniai paįvairinantis asfaltinius bėgimus. Kadangi organizatoriai orientacininkai, tai ir jaučiasi varžybų organizacijoje – čipai, kokių bėgimuose nesutiksi; trasos apibūdinimas: bėk kur nori, bet apibėk apie Rėkyvos ežerą, laikydamasis vos dviejų taisyklių – nebėk ledu, nepažeidinėk privačios nuosavybės. Antrosios taisyklės buvo laikomasi, aišku, ir pažeisti ją buvo įmanoma tik per pirmus du km. O štai su pirmąja – neaiškumu yra. Kai kurie piliečiai pasirodė kiek netikėtai gerai, o po varžybų ir girdėjosi kalbų, kad kažkas matė kažkieno siluetą bėgant per ledą. Na yra kaip yra, bent jau prizininkų tarpe staigmenų nepastebėjau.
Nežinau, ar čia tokie orientacininkų įpročiai, bet keisti starto vietą prieš varžybų pradžią ir apie tai paskelbti tik savo klubo puslapyje, kuris tikrai nėra pas skaitomiausias Lietuvoje, yra šiek tiek neįprasta (čia labai švelniai išsireiškus). Gerai, kad už lango jau dvidešimt pirmas amžius ir yra įvairių ryšio priemonių. Bet vis tiek- negu sunku apie starto vietos pakeitimą paskelbti ir bėgikų puslapiuose? Blaškymasis prieš varžybas nuotaikos tikrai nepakelia.
Jei jau kas nepatiko, tai dar: eilės prie registracijos. Negi sunku registruoti skirtingas amžiaus grupes skirtingose vietose? Jei kompiuteris tik vienas, tai duomenis suvedinėti pilnai galima po varžybų starto. Atrodo nieko sudėtingo, o panašios problemos ir Suginčių bėgime,ir Jonavoje, ir Vilniaus kalėdiniame (tą renginį aplamai vertinčiau, kaip labiausiai nevykusiai organizuotą 2012-ų bėgimą). Su šimtu dalyvių Rėkyvoje dar šiaip taip susitvarkyta, tačiau kas būtų, jei dalyvių susirinktų keturi ar penki šimtai? Starto, manau, atsibostų laukti.
Šįkart starto palaukti teko keletą min – ir priekyje atsistojęs jaunimėlis rovė sprintu į vienintelę kalvelę trasoje, galima buvo pagalvoti, jog trasos ilgis kokie du km. Vėliau adrenalinas pastariesiems išseko, ir priekyje atsidūrė rimtesni bėgikai – pernykštis nugalėtojas Aleliūnas, už jo Gražys, Žukovskis, Černikovas, Ambrazas ir kt. Prasidėjus sniegui, nutolo Aleliūnas (geras dalykas tie orientacininkų batai), Gražys ir Žukovskis atitrūko nuo likusių veteranų. Paslidinėjus ant aptirpusio šiaurinės pakrantės sniego, palandžiojus po apgriuvusiais medžiais, antroje trasos dalyje kažkas iš lyderių nugrybavo iš žvejų praminto takelio, paskui nusekė ir dauguma bėgančiųjų iš paskos – prie vinguriavimo tarp medžių, žiūrint kur statai koją, prisidėjo ir pora šimtų metrų klampojimo per sniegą iki pusės blauzdų. Grįžus į taką, dar koks pusantro km gyvatelės tarp pelkės pušelių ir pagaliau platesnis, neblogai ištryptas takas, tiesa, gana slidus. Miškas greitai baigėsi, na ir apie pusantro km per asfaltą (Kokia Palaima) iki finišo. Po pelkių trumpi ledo sluoksniai jau nebegąsdina. Pirštas su čipu prie nuskaitančio aparato ir galima kulniuoti vaišintis žuviene, užsikandant vafliais arba bulkute. Pirtis su ekete, originalūs prizai, be abejo, tik papuošė renginį.
Na o nugalėtojai? Aleliūno taip niekas ir nepavijo, antra pergalė iš eilės, vienintelis įveikė trasą greičiau nei per valandą. Paskutiniame km Žukovskis pabėgo nuo veteranų grupės nugalėtojo Gražio – toks pirmasis vyrų trejetas. Jaunimo nugalėtojas Vidžiūnas irgi pirmas antrus metus iš eilės. Moterų tarpe M.Kaminskienė, jau budama veteranė, laimėjo be didesnio vargo. Antra Ambrazienė, trečia Onufrijeva, tik paskutiniame km atsikračiusi dar vienos orientacininkių atstovės. Merginų tarpe pirma Charaim iš Šiaulių rajono. Lyginant pirmų vietų skaičių, tarp orientacininkų ir bėgikų lygybė – 3:3.
Su nekantrumu lauksiu Rėkyvos 2014 – pernai dalyviai braidė po vandenį, šiemet po sniegą, o kas bus kitąmet?
Žyviecas – miestelis Beskidų masyvo (vakarų Karpatai) papėdėje. Maždaug Ukmergės dydžio, plačiau žinomas trimis dalykais: turtinga istorija – minimas nuo trylikto amžiaus pradžios, didele lenkiško alaus gamykla ir gana dideliu pusės maratono bėgimu.
Startas ir finišas centrinėje turgaus aikštėje (kaip ir daugumoje senų miestų – centre turgaus aikštė), puskilometris siauromis senamiesčio gatvelėmis ir devyniolikos km ratas apie Žyvieco ežerą. Pirmi trys km truputį nuolaidūs, taigi greičiai nuo pat starto neblogi – nuo šešto km prasideda smagumas – pirmas kalniukas lietuviško dydžio įsismaginimui, nusileidimas ir vos ne visas septintas kilometras aukštyn. Aštuntas ir devintas kilometrai kyla ir leidžiasi, taigi per juos dalyviai ir susiskirsto į tikrąsias grupes pagal pajėgumą. Vėliau kova vyksta grupelių viduje, išimčių ne per daugiausia, nebent kas labai jau neįvertina savo jėgų. Devintas – vienuoliktas km praktiškai nusileidimai. Po vienuolikos km tarpinis finišas su nemalonia grindinio atkarpa, ir vėliau banguojantis paviršius iki septyniolikto km, kuriame laukia ilgas – apie pusės km pakilimas, laimei, nelabai status. Statoka nuokalnė ir devynioliktame km sunkiausia trasos vieta – apie septynis šimtus metrų į kalvą, vietomis pakankamai stačią. Dvidešimtas km į nuokalnę (poilsis prieš finišą), paskutinis km lyguma ir nežymiai kylantys paskutiniai keli šimtai metrų. Finišas – ežero kontūrų medalis ant kaklo, maišelis su tradiciniu rankšluosčiu papuoštu Žyvieco simbolika, ir galima keliauti pavalgyti, nes finišavusiems pagal taloną tenka visai normalūs pietūs.
Trasa palieka įspūdį ir bėgant, ir vertinant organizatorių įdėtą darbą. Jei nekovoji dėl prizinių vietų ir nespoksai į šalia bėgančių moterų figūras, tai maždaug penkiolika km galima gėrėtis kalnų ežero ir pakrančių vaizdais. Akiai, įpratusiai prie lietuviškų lygumų peizažų, atsiveria kitokie vaizdai – apsnigti kalnų šlaitai, namukai prilipę prie stačių skardžių ir t.t. Organizatoriai, ruošdami trasą, pasistengė – visuose vingiuose žymekliais atitverta trasa, ant kiekvieno besikertančio keliuko ar mažiausios gatvelės stovi eismo reguliuotojai (teisėjai), kas penki km kontroliniai punktai, po dešimties, penkiolikos ir devyniolikos km atsigaivinimo punktai, nors esant maždaug +2 temperatūrai jie ir nelabai reikalingi. Juose stovėję kareiviai net per daug paslaugūs – vandenį ir izotoninį gėrimą duoda vos ne užtverdami bėgimo trasą. Aplamai trasa sunki, bet ne nuobodi. Iš lietuviškų pusmaratonių panašiausia būtų Elektrėnų trasa – maždaug dviem min Žyvieco variantas yra lėtesnis.
Apdovanojimai, nors dėl kažkieno protestų ir vėlavo apie pusę val., pasižymėjo nominacijų gausa. Be tradicinių absoliučios kategorijos ir amžiaus grupių, buvo apdovanoti geriausi Žyvieco pavieto (atitiktų rajoną) bėgikai, savivaldybių darbuotojai, tarnybų su mundurais (policija, pasieniečiai ir t.t.) atstovai. Nepamirštas ir vyriausias bei vyriausia finišavusieji, apdovanota ir geriausia užsienio komanda. Pastaroji taurė tradiciškai keliauja į Lietuvą jau treti metai iš eilės. Tiesa pagal kokius rodiklius ją skiria organizatoriai, taip ir lieka neaišku, nes kenijiečiai ir ukrainiečiai užima kur kas aukštesnes vietas. Nebent atsižvelgiama į dalyvių skaičių, ir mažesnėms delegacijoms pridedami prasti laikai.
Šiemetinis renginys buvo rekordinis dalyvių skaičiumi – finišavo beveik tūkstantis du šimtai bėgikų. Ankstesniais metais – šeši – aštuoni šimtai. be to šiemet nemažai dalyvių atbaidė užsitęsusi žiema. Vienu metu buvo pasklidę gandai, kad dėl sniego gausos varžybos visai neįvyks, ir tolesnių Lenkijos kampų daug kas neatvažiavo. Užsiregistravusių buvo beveik pusantro tūkstančio. Beje, be pusmaratonio, kitų nuotolių čia nėra.
Tikrai tarptautinis renginys – lietuviai, ukrainiečiai, vengrai, rumunai, pasipinigauti atvykę kenijiečiai, čekai. Keista, bet artimiausi kaimynai slovakai čia nesilanko, nors iki sienos tik apie penkiolika km. Na tarp kaimynų visko būna, neveltui lenkai prieš keletą metų dėl potvynių kaltino slovakus – atseit, jie kalnuose atvėrė tvenkinius ir dėl to po lietaus patvino lenkų upės.
Norėjau parašyti kas nepatiko, bet taip ir nesugalvojau – į galvą lenda tik tokie niekai, kad čia sunku ką nors laimėti. Na, sunku būtų ir stipriausiems tautiečiams. Nugalėtojas pagerino trasos rekordą – 1:06:18. Lietuviams įprastoje trasoje tai atitiktų 1:04:00, taigi praktiškai tektų gerinti Lietuvos rekordą. Geresni šansai moterims – bėgančios lyguma apie valanda dvidešimt tris, pretenduotų į prizininkių šešetą. Tokių Lietuvoje yra ar ne penkios, dar trys ar keturios veteranės galėtų būti prizininkės savo grupėse.
Vienas populiariausių bėgimo renginių Lietuvoje, kai kieno nuomone – pavasarinis Lietuvos čempionatas. Per daug nesiginčysiu – vyrų tarpe trūko tik K.Jankūno, M.Viršilo ir M.Stanio (nors pastarajį dėl abejotino požiūrio į treniruotes vargu ar vertėtų skirti prie lyderių, kaip ten bebūtų, jis vis dar Lt 10000m čempionas). Moterų tarpe R.Drazdauskaitės ir D. Lobačevskės akistata neįvyko, nors registravosi abi. Neatvažiavo ir E. Uševaitė, taigi prizininkių šešetuke atsirado vietos ir ne itin aukšto lygio bėgikei. Te neužpyksta V. Šacikauskaitė, bet dažniausiai šiose varžybose moterų šešetukui prireikia rezultatų geresnių nei 50min.
Tiesa, šiais metais rezultatus į blogąją pusę gerokai pakoregavo vėjas, apie aštuonis km pūtęs tiesiai į veidą. Mano supratimu, rezultatai gavosi apie pusantros min prastesni nei įprastai. Ryškiausiai tai matyti, pažiūrėjus į etatinio paskutinio penkmečio nugalėtojo M. Diliūno rezultatus.
Bėgimas prasidėjo gan sklandžiai – organizatoriai neužtempė starto tuščiomis kalbomis ir pažymėjo starto vietą stop juosta – tokiu būdu priversdami bėgikus startuoti tiksliai nuo starto vietos, o ne kaip įprasta: per porą – trejetą metrų priekyje. Įsiminė F.O.C.U.S atstovas prieš startą bandęs atvesti į protą porą jaunųjų bėgikų, įsivaizdavusių, kad jie yra pakankamai greiti bėgti su lyderiais ir todėl atsistojusių pačiame priekyje. Vienas susiprato, kad visiems kliūna (arba išsigando pikto suaugusio dėdės), kitas – ne, bet manau ir pastarasis po varžybų padarė atitinkamas išvadas – jei dar aplamai ryšis kada nors bėgti tokį nuotolį.
Startas gana greitas – pavėjui, smagu bėgti. Lyderių grupelė iš dvylikos žmonių pabėga į priekį, bėgimą ima vesti orientacininkų atstovai – Pošiūnas, Aleliūnas, Beliūnas, kurie ir bėgo priekyje pirmus keturis km – kol trasa buvo pavėjui, paskui ilgos nuokalnės. Kai prasidėjo bėgimas prieš vėją – lyderius pakeitė lengvaatlečiai – Dopolskas, Diliūnas, Beržanskis. Septintame km yra gana ilgas pakilimas, kuris ir išbarstė lyderių grupelę – šovė pirmyn M. Diliūnas, taip ir nebeužleidęs lyderio pozicijų iki finišo, paskui jį J. Beržanskis, dar toliau – T.Venskūnas ir V. Dopolskas. Kai kas iš lyderių grupės stipriai pervertino savo jėgas – Kauno maratoną reklamavęs vyrukas ir A. Pošiūnas šį bėgimą tikrai prisimins ne iš pačios maloniausios pusės.
Iki finišo Beržanskiui lyderio pavyti nepavyko – antra vieta, trečias Dopolskas per paskutinius tris km pasprukęs nuo jį įkyriai persekiojusio Venskūno, pastarasis penktas, nes finiše geresnes sprinto savybes pademonstravo R. Kančys. Prizinį šešetuką užbaigė tą dieną geriausias iš orientacininkų V. Beliūnas, paskutiniame km už savęs palikęs A. Juknevičių. Jaunimo grupėje stipriausias pasirodė A. Žukovskis, veteranų – V. Gražys, abu klubo paslaptingu pavadinimu – RCN, atstovai.
Kadangi moterų tarpe lyderės neatvyko, tai ir kovinė intriga gerokai sumažėjo. R. Kergytė užtikrintai pirma, Milda Vilčinskaitė nemažiau užtikrintai antra. R. Batulevičiūtė iš vidutinių nuotolių trumpam sėkmingai persikvalifikavo į ilgus – trečia. Gal kiek nelauktai ketvirtą vietą užėmė E. Skruzdytė – žiemos maniežų startai nebuvo patys sėkmingiausi. Penkta jaunimo grupės nugalėtoja L. Kančytė, praradusi ketvirtą vietą antroje distancijos pusėje. Nedaug trūko – ir sesuo su broliu būtų užėmę tas pačias vietas bendroje įskaitoje. Veteranių tarpe pirma M. Kaminskienė, nedaug nuo jos atsiliko V. Damašickienė – jai jau virš penkiasdešimties, o koks būrys jaunesnių bėgikių liko už nugaros.
Aplamai dalyvių skaičiumi tai rekordinis šio amžiaus bėgimas Jonavoje. Trijų autobusų jau nebeužteko nuvežti visus norinčius į starto vietą, nepaisant to, kad dalis bėgikų su palaikančiais asmenimis nuvyko prie Kulviečio paminklo savo transportu. Turbūt didokas dalyvių skaičius pateikė nelabai malonią staigmeną norintiems vėliau nusiprausti sporto centro duše – dingo šiltas vanduo.
Po varžybų operatyviai pateikti rezultatai, tradicinis koncertas, gausūs apdovanojimai – visa tai palieka malonų įspūdį. Kitais metais jau 15km + smagus beveik kilometro ilgio pakilimas 3-iame km. Jei dar prieš vėją – ar nesigailės balsavę už trasos pailginimą? Atsakymas – po metų.
nuluzesbegikas 