Saulės mūšis

Rugsėjo 30d. teko prabėgti Šiauliuose, Salduvės parke vykusiame dar viename tradiciniame bėgime – “Saulės mūšyje“. Trečias bėgimas iš eilės vos ne toks pat dalyvių sudėtimi – keturi penktadaliai vaikų, keliasdešimt suaugusių, iš kurių kelios moterys. Trasa ilgiausia iš visų savaigalio bėgimų – 12360m – Saulės mūšio data. Realiai vargu ar siekia vienuolika su puse km. Sakyčiau, organizatorių aplaidumas, nes parke takelių ir keliukų gyva bala, taigi pavingiuoti kiek  ilgesnį ratą galima be didesnių problemų, nes ir šiaip trasa beveik krosinė. Po starto asfaltu daugiau nei pusė km, staigus nusileidimas link ežero, aštrus posūkis į dešinę ir parko takeliais ir keliukais į asfaltą grįžtame iki finišo jau likus apie pusę km, prieš pat rato pabaigą dar vienas aštrus posūkis į dešinę ir taip keturi ratai. Bėgimo tempą prilėtina du gana statoki pakilimai miško takeliais, kai kur gausoka jau nukritusių lapų, pilna kyšančių šaknų, taigi bėgant takeliais patartina daugiau žiūrėti sau po kojomis, o ne grožėtis gamta ar atidžiai stebėti varžovus.

Aplamai šios varžybos labai jau primena prieš porą dienų vykusį Papilės bėgimą – dalyvių beveik tiek pat,  programos nėra, nors bėgimų keletas, trasos nematuotos, nes kai kurių amžiaus grupių rezultatai labai jau įtartinai prastoki, apdovanojimai  – medaliai. Tiesa, pora malonesnių išimčių: absoliutiems nugalėtojams nugalėtojams piniginiai prizai, po finišo puodelis arbatos su bandele. Piniginiai prizai privilioja ir nebelabai sportuojančius šiauliečius, taigi reti  žiūrovai gauna pasigrožėti vaizdu, kaip buvęs daugkartinis Lt čempionas iš paskutiniujų bando aplenkti mėgėjiškai bėgiojantį kolegą.

Kadangi šiame bėgime dalyvauju nebe pirmus metus, tai susidaro įspūdis, kad varžybų lygis pamažu smunka. Suaugusiųjų vis mažiau, paties bėgimo ištrėmimas iš miesto centro į parką irgi mažina populiarumą, dingo galimybė nusiprausti po finišo. Kažkaip iš penkto pagal dydį Lt miesto norėtusi šio to daugiau. Kartais kyla mintis kad jokio skirtumo kur bėgti – tokiame miestelyje kaip Papilė ar Žasliai, ar mieste, kaip Šiauliai.

Renginio kokybę gelbsti vaikų gausa, nes aplinkinių rajonų treneriai suveža savo auklėtinius, norėdami patikrinti jų būklę po vasaros pertraukos. Beje, pačių mažųjų šiauliečių mažoka, nors čia jau turbūt bendra visų Lt miestų vaikų problema. Su kompiuteriais, krepšiniu sunkoka konkuruoti. Kaip ir visur, kur tik yra prizas jauniausiam dalyviui, tenka stebėti tokį vaizdelį – tėvelis, mamytė ar kartais ir abu gimdytojai tempia link finišo savo atžalą. Labai dažnai toks dalyvis didžiają trasos dalį praleidžia ant tėvų pečių, neretai užbaiginėja trasą su ašaromis akyse. Kyla klausimas: ar tokie dalykai prisideda prie bėgimo populiarinimo? Labai abejoju, kad toks “bėgikas“ ateityje ryšis įveikti keletą km savo kojomis, jei jo dalyvavimas pirmąjame gyvenimo varžybiniame bėgime labiau priminė tėvų sugalvotą bausmę. Kur kas prasmingesnis yra prizas yra vyriausiam varžybų dalyviui, nors ir čia kartais būna kuriozų, kai į renginį neatvyksta solidaus amžiaus veteranai. Tokiu atveju laureatas tikrai nespinduliuoja džiaugsmu. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad savijauta panašioje situacijoje tikrai būna keistoka.

Trečios varžybos iš eilės esant ne pačios geriausios būklės gero rezultato tikėtis neleidžia – pernykštis laikas pablogintas 1:29, nors  vieta ir bendroje įskaitoje, ir amžiaus grupėje ta pati. Kitą savaitgalį pusmaratonis, žiūrėsiu ar tokia tempinių bėgimų serija turės įtakos.

P.S. Praeitame įraše išgyriau Popovo bėgimą Lenkijoje, bet be deguto šaukšto neapsieita. Pasižiūrėjus į galutinius rezultatus, susidaro įspūdis, kad laikininkas prasnaudė vos ne visą pirmą dešimtuką. Laikai sumalti, maniškis 15sek prastesnis, aukščiau manęs   varžovai su prastesniais laikais. Yra kur tobulėti ir kaimynams.