Rezeknės pusmaratonis

2012-09-30 – Latgalos miestelis Rezeknė prisijungė prie nemažos grupės Latvijos miestų, kurie šiemet surengė pusės maratono bėgimus.  Iš viso pusmaratonių šiais metais pas mūsų šiaurinius kaimynus užderėjo – priskaičiavau net dvylika. Trys Rygoje, Ventspilis, Liepoja, Jūrmala, tautiečių labai mėgstama Kuldyga, Ozolniekai, Salaspilis (užslėptas bėgimas – jokios reklamos, atsitiktinai pamačiau rezultatus, dalyvių gausa nenustebino), Sigulda, Valmiera ir Rezeknė.

Važiuojant į varžybas pylė lietus, bet Latvijoje debesys ėmė sklaidytis ir Rezeknė pasitiko išlindusia saule, remontuojamu tiltu ir kareiviais, kurie atitvėrė varžybų vietą. Vaikų bėgimai jau buvo pasibaigę, visų kitų laukė trys nuotoliai – 4,2; 12,6 ir pats pusmaratonis. Visiems nuotoliams tas pats 4,2km ratas centrinėmis miestelio gatvėmis aplink kalvą – iš starto nestatus pakilimas, lyguma, nusileidimas, ilga tiesioji kalvos papėde ir “maloniausia“ vieta – daugiau kaip pusės kilometro ilgio pakilimas, tiesa, statokas tik pirmą šimtą metrų, po to nusileidimas ir neilga finišo tiesioji. Penki ratai – pirmame ir antrame iki kalvos bėgau grupėje, kuri prasidėjus pakilimui iširo, taigi sekančius du ratus pagrindinis užsiėmimas buvo lenkti lėtesnius dalyvius ir stebėti, kaip keičiasi jų pastangos, bėgimo tempas ir moterų figūros pasivejant kiek greitesnius bėgikus. Beje, šis malonumas ketvirto rato pabaigoje baigėsi kartu su jėgomis – atsiliepė kiek aštroka pradžia ir dar ne pati geriausia sportinė forma. Paskutinis ratas nebuvo pats maloniausias – nepatinka stebėti, kaip lenkia varžovai, su kuriais dar vasaros pradžioje tvarkydavausi be didesnių problemų, bent jau tokiame nuotolyje.

Varžybų organizacija neprasto lygio – Sportlat įstaiga (įmonė ar organizacija) dirba visai gerai. Trūkumai gal tik du: nėra dušų – ne itin malonu trenktis virš dviejų šimtų km nesiprausus. Antras – ilgoka pauzė iki apdovanojimų, keistoka, nes diplomų teikiant  nemačiau. Startas nevėlavo, trasoje klaidžioti neteko, čipai, operatyviai pateikti rezultatai,maišelis su suvenyrais ir izotoniniu gėrimu, geri apdovanojimai, maitinimas po finišo – renginys paliko gero įspūdį. Kiek neįprastas lietuviams turėtų būti latvių bėgimų organizatorių pomėgis apdovanoti maisto produktais – pvz. Valmiera tradiciškai duonos gaminiais, o šįkart – įvairiomis dešrelėmis. Be jų – taurės, čekiai sporto aprangai įsigyti, gėlių puokštės.  Visa tai ne tik absoliutiems nugalėtojams, bet ir amžiaus grupių prizininkams – veteranams yra dėl ko stengtis. Pagyrimo vertas atminimo medalis – netradicinė forma, populiarėjantis varžybose spalvoto plastiko ir metalo derinys yra malonus akiai. Mano subjektyvia nuomone tai gražiausias kada nors gautas už dalyvavimą medalis.