Gintarinė jūrmylė

Visgi kartais įdomu būna ne tik bėgti, bet stebėti varžybas iš šalies. Kvaila trauma žaidžiant futbolą ir Smiltynėje jau esu tik žiūrovas. Patrankos šūvis, galintis įvaryti infarktą silpnesnių nervų piliečiui, į trasą išveja apie šimtą įvairaus pajėgumo bėgikų. Jiems tenka pabėgėti per pievą – kuri, laimei, dar sausa – dviejuose staigiuose posūkiuose palaužyti kojas – apie km lygus asfaltas, kur paprastai pradeda barstytis pagrindinė grupė – miškas, taigi krosinė danga apie trejetą šimtų metrų – vėl asfaltas, tik šįkart kiek kalvotas apie porą km – ir linksmiausia dalis: pusė km  pajūrio smėlio (suplakto lietaus, taigi kojos netaip giliai klimpsta, bet greitį visvien gerai numuša) – laiptukai ir miškas (vienas km), kuriame po lietaus kojos slysta (man asmeniškai dar sunkiau nei pajūriu) – ir paskutinis km asfaltu, iš pradžių kylančiu. po to lyguma ir starto-finišo pieva. Vyrams malonumas tęsiasi dar antrame rate, moterims užtenka ir vieno rato.

Pirmo rato gale pirmauja M. Diliūnas, jam ant kulnų lipa V. Dopolskas, tiesa, iš bėgsenos matyti, kad pastarasis bėga per daug energingai, ir vargu ar išlaikys tokį tempą iki finišo, kokių trisdešimties metrų atkarpomis už jų juda M. Viršilas, atitinkamai už jo – R. Kančys. Kiek didesnis tarpas ir pasipila grupelės po kelis sportininkus.

Prabėgus didžiąjai daliai vyrų, pasirodo ir moterų lyderė – A. Duliba iš Ukrainos, pernykštė nugalėtoja. Šalia jos malasi pernykštis vyrų nugalėtojas V. Šafar, kuris sugebėjo pražiopsoti savo startą ir nusprendė padėti trasoje savo tautietei. Kiek tos pagalbos reikėjo – atskiras klausimas, nes likus apie pusę km persvara prieš Ž. Balčiūnaitę buvo gana įtikinama ir bėgimo tempo, ir atstumo požiūriu.  Kaip vėliau sužinojau, Šafaro pagalba sukėlė nemažą pykčio priepuolį Ž. Balčiūnaitei, kuri nesiteikė net ateiti į apdovanojimų ceremoniją. Pasirodo, ukrainietis siauresnėje trasos dalyje tarp pajūrio ir miško darbavosi kaip “valytojas“, prastumdydamas lėčiau bėgančius vyrus (moterys startavo 5minvėliau). Šiaip jau tokie dalykai IAAF  nuostatuose vertinami diskvalifikacija. Formaliai žiūrint, Duliba turėjo būti diskvalifikuota. Iš kitos pusės – kas trukdė Balčiūnaitei kabintis už ukrainietės ir bėgti “išvalytu“ taku? Nesugebėjai išlaikyti pasiūlyto tempo, tai jau tavo problema ir nėra ko per daug purkštauti – varžybose turi laimėti stipriausias (a). Taigi žiniasklaidoje nuskambėjęs skandalėlis greičiau rodo sportininkės nemokėjimą pralaimėti.

Trečia tarp moterų – R. Kergytė, kaip maratonininkei, neprastas greitis. Ketvirta Milda Vilčinskaitė, finiše pabėgusi nuo ją atkakliai besivijusios V. Žūsinaitės. Pastarajai ilgas sezonas aiškiai nebe į naudą, su vasaros forma Vaida būtų buvusi rimta ukrainietės varžovė. Prizininkių šešetuką užbaigė jaunimo grupės nugalėtoja G Zenkevičiūtė, gana toli palikusi E. Uševaitę ( matyt vasaros atostogos šiaulietei buvo kiek per ilgos). Silpnokai pasirodė E. Skruzdytė, kuri liko dešimta, praleidusi į priekį ne pačias rimčiausias varžoves. Neparanki trasa?

Vyrų finišas – užtikrinta Diliūno pergalė, antras – Viršilas, trečias – Kančys, pamoka Dopolskui, kaip svarbu realiai vertinti savo jėgas, ir neklaidžioti trasoje, nes šuoliai per tvoras irgi nemažai jėgų atima. Į prizininkų tarpą dar pateko A. Meška ir kelių varžovų antrame rate atsikratęs svečias iš Latvijos K. Savčiukas. Jaunimo nugalėtojas – A. Žukovskis.

Bendrai imant vienas solidžiausių bėgimo renginių Lietuvoje, kad  ir ką sakytų Ž. Balčiūnaitė ir Sausaičio Co. Didžiausias piniginis prizų fondas – apdovanojama pinigais ir jaunučių bei jaunių grupės, kas šiaip jau retas reiškinys Lt padangėje, neužtempta programa, marškinėliai ir maitinimas po finišo, nemokamas keltas dalyviams, galimybė apsilankyti jūrų muziejuje, pagaliau nestandartinė trasa. Dalyvių kiekį dar ženkliai padidintų daugiau veteranų grupių pagrindiniame nuotolyje, nors ir šiaip bėgančių čia netrūksta, ypač vaikų.

Vienintelis trūkumas – nėra kur nusiprausti, jūra ar marios spalio mėnesį jau kiek per vėsios maudynėms.