Rėkyva 2013

Nuotykių lenktynės  – visai tinkamas pavadinimas šiam renginiui. Sunkoka būtų tiksliai apibūdinti varžybų trasą: lyg ir krosas, bet per daug medžių, per kuriuos reikia šokinėti, pralįsti ir t.t. Bėgimas bekele (trail) – tiktų, bet trail’ams būdinga raižytas paviršius, o čia aukščių skirtumas turbūt ir vieno metro nesiekia. Kaip bebūtų, Lietuvos mąstais tai bėgimas su originalia trasa, maloniai paįvairinantis asfaltinius bėgimus. Kadangi organizatoriai orientacininkai, tai ir jaučiasi varžybų organizacijoje – čipai, kokių bėgimuose nesutiksi; trasos apibūdinimas: bėk kur nori, bet apibėk apie Rėkyvos ežerą, laikydamasis vos dviejų taisyklių – nebėk ledu, nepažeidinėk privačios nuosavybės. Antrosios taisyklės buvo laikomasi, aišku, ir pažeisti ją buvo įmanoma tik per pirmus du km. O štai su pirmąja – neaiškumu yra. Kai kurie piliečiai pasirodė kiek netikėtai gerai, o po varžybų ir girdėjosi kalbų, kad kažkas matė kažkieno siluetą bėgant per ledą. Na yra kaip yra, bent jau prizininkų tarpe staigmenų nepastebėjau.

Nežinau, ar čia tokie orientacininkų įpročiai, bet keisti starto vietą prieš varžybų pradžią ir apie tai paskelbti tik savo klubo puslapyje, kuris tikrai nėra pas skaitomiausias Lietuvoje, yra šiek tiek neįprasta (čia labai švelniai išsireiškus). Gerai, kad už lango jau dvidešimt pirmas amžius ir yra įvairių ryšio priemonių. Bet vis tiek- negu sunku apie starto vietos pakeitimą paskelbti ir bėgikų puslapiuose? Blaškymasis prieš varžybas nuotaikos tikrai nepakelia.

Jei jau kas nepatiko, tai dar: eilės prie registracijos. Negi sunku registruoti skirtingas amžiaus grupes skirtingose vietose? Jei kompiuteris tik vienas, tai duomenis suvedinėti pilnai galima po varžybų starto. Atrodo nieko sudėtingo, o panašios problemos ir Suginčių bėgime,ir Jonavoje, ir Vilniaus kalėdiniame (tą renginį aplamai vertinčiau, kaip labiausiai nevykusiai organizuotą 2012-ų bėgimą). Su šimtu dalyvių Rėkyvoje dar šiaip taip susitvarkyta, tačiau kas būtų, jei dalyvių susirinktų keturi ar penki šimtai? Starto, manau, atsibostų laukti.

Šįkart starto palaukti teko keletą min – ir priekyje atsistojęs jaunimėlis rovė sprintu į vienintelę kalvelę trasoje, galima buvo pagalvoti, jog trasos ilgis kokie du km. Vėliau adrenalinas pastariesiems išseko, ir priekyje atsidūrė rimtesni bėgikai – pernykštis nugalėtojas Aleliūnas, už jo Gražys, Žukovskis, Černikovas, Ambrazas ir kt. Prasidėjus sniegui, nutolo Aleliūnas (geras dalykas tie orientacininkų batai), Gražys ir Žukovskis atitrūko nuo likusių veteranų. Paslidinėjus ant aptirpusio šiaurinės pakrantės sniego, palandžiojus po apgriuvusiais medžiais, antroje trasos dalyje kažkas iš lyderių nugrybavo iš žvejų praminto takelio, paskui nusekė ir dauguma bėgančiųjų iš paskos – prie vinguriavimo tarp medžių, žiūrint kur statai koją, prisidėjo ir pora šimtų metrų klampojimo per sniegą iki pusės blauzdų. Grįžus į taką, dar koks pusantro km gyvatelės tarp pelkės pušelių ir pagaliau platesnis, neblogai ištryptas takas, tiesa, gana slidus. Miškas greitai baigėsi, na ir apie pusantro km per asfaltą (Kokia Palaima) iki finišo. Po pelkių  trumpi ledo sluoksniai jau nebegąsdina. Pirštas su čipu prie nuskaitančio aparato ir galima kulniuoti vaišintis žuviene, užsikandant vafliais arba bulkute. Pirtis su ekete, originalūs prizai,  be abejo, tik papuošė renginį.

Na o nugalėtojai? Aleliūno taip niekas ir nepavijo, antra pergalė iš eilės, vienintelis įveikė trasą greičiau nei per valandą. Paskutiniame km Žukovskis pabėgo nuo veteranų grupės nugalėtojo Gražio – toks pirmasis vyrų trejetas. Jaunimo nugalėtojas Vidžiūnas irgi pirmas antrus metus iš eilės. Moterų tarpe M.Kaminskienė, jau budama veteranė, laimėjo be didesnio vargo. Antra Ambrazienė, trečia Onufrijeva, tik paskutiniame km atsikračiusi dar vienos orientacininkių atstovės. Merginų tarpe pirma Charaim iš Šiaulių rajono. Lyginant pirmų vietų skaičių, tarp orientacininkų ir bėgikų lygybė – 3:3.

Su nekantrumu lauksiu Rėkyvos 2014 – pernai dalyviai braidė po vandenį, šiemet po sniegą, o kas bus kitąmet?