Praleisti ir eiti į turinį

Rėkyva 2013

Nuotykių lenktynės  – visai tinkamas pavadinimas šiam renginiui. Sunkoka būtų tiksliai apibūdinti varžybų trasą: lyg ir krosas, bet per daug medžių, per kuriuos reikia šokinėti, pralįsti ir t.t. Bėgimas bekele (trail) – tiktų, bet trail’ams būdinga raižytas paviršius, o čia aukščių skirtumas turbūt ir vieno metro nesiekia. Kaip bebūtų, Lietuvos mąstais tai bėgimas su originalia trasa, maloniai paįvairinantis asfaltinius bėgimus. Kadangi organizatoriai orientacininkai, tai ir jaučiasi varžybų organizacijoje – čipai, kokių bėgimuose nesutiksi; trasos apibūdinimas: bėk kur nori, bet apibėk apie Rėkyvos ežerą, laikydamasis vos dviejų taisyklių – nebėk ledu, nepažeidinėk privačios nuosavybės. Antrosios taisyklės buvo laikomasi, aišku, ir pažeisti ją buvo įmanoma tik per pirmus du km. O štai su pirmąja – neaiškumu yra. Kai kurie piliečiai pasirodė kiek netikėtai gerai, o po varžybų ir girdėjosi kalbų, kad kažkas matė kažkieno siluetą bėgant per ledą. Na yra kaip yra, bent jau prizininkų tarpe staigmenų nepastebėjau.

Nežinau, ar čia tokie orientacininkų įpročiai, bet keisti starto vietą prieš varžybų pradžią ir apie tai paskelbti tik savo klubo puslapyje, kuris tikrai nėra pas skaitomiausias Lietuvoje, yra šiek tiek neįprasta (čia labai švelniai išsireiškus). Gerai, kad už lango jau dvidešimt pirmas amžius ir yra įvairių ryšio priemonių. Bet vis tiek- negu sunku apie starto vietos pakeitimą paskelbti ir bėgikų puslapiuose? Blaškymasis prieš varžybas nuotaikos tikrai nepakelia.

Jei jau kas nepatiko, tai dar: eilės prie registracijos. Negi sunku registruoti skirtingas amžiaus grupes skirtingose vietose? Jei kompiuteris tik vienas, tai duomenis suvedinėti pilnai galima po varžybų starto. Atrodo nieko sudėtingo, o panašios problemos ir Suginčių bėgime,ir Jonavoje, ir Vilniaus kalėdiniame (tą renginį aplamai vertinčiau, kaip labiausiai nevykusiai organizuotą 2012-ų bėgimą). Su šimtu dalyvių Rėkyvoje dar šiaip taip susitvarkyta, tačiau kas būtų, jei dalyvių susirinktų keturi ar penki šimtai? Starto, manau, atsibostų laukti.

Šįkart starto palaukti teko keletą min – ir priekyje atsistojęs jaunimėlis rovė sprintu į vienintelę kalvelę trasoje, galima buvo pagalvoti, jog trasos ilgis kokie du km. Vėliau adrenalinas pastariesiems išseko, ir priekyje atsidūrė rimtesni bėgikai – pernykštis nugalėtojas Aleliūnas, už jo Gražys, Žukovskis, Černikovas, Ambrazas ir kt. Prasidėjus sniegui, nutolo Aleliūnas (geras dalykas tie orientacininkų batai), Gražys ir Žukovskis atitrūko nuo likusių veteranų. Paslidinėjus ant aptirpusio šiaurinės pakrantės sniego, palandžiojus po apgriuvusiais medžiais, antroje trasos dalyje kažkas iš lyderių nugrybavo iš žvejų praminto takelio, paskui nusekė ir dauguma bėgančiųjų iš paskos – prie vinguriavimo tarp medžių, žiūrint kur statai koją, prisidėjo ir pora šimtų metrų klampojimo per sniegą iki pusės blauzdų. Grįžus į taką, dar koks pusantro km gyvatelės tarp pelkės pušelių ir pagaliau platesnis, neblogai ištryptas takas, tiesa, gana slidus. Miškas greitai baigėsi, na ir apie pusantro km per asfaltą (Kokia Palaima) iki finišo. Po pelkių  trumpi ledo sluoksniai jau nebegąsdina. Pirštas su čipu prie nuskaitančio aparato ir galima kulniuoti vaišintis žuviene, užsikandant vafliais arba bulkute. Pirtis su ekete, originalūs prizai,  be abejo, tik papuošė renginį.

Na o nugalėtojai? Aleliūno taip niekas ir nepavijo, antra pergalė iš eilės, vienintelis įveikė trasą greičiau nei per valandą. Paskutiniame km Žukovskis pabėgo nuo veteranų grupės nugalėtojo Gražio – toks pirmasis vyrų trejetas. Jaunimo nugalėtojas Vidžiūnas irgi pirmas antrus metus iš eilės. Moterų tarpe M.Kaminskienė, jau budama veteranė, laimėjo be didesnio vargo. Antra Ambrazienė, trečia Onufrijeva, tik paskutiniame km atsikračiusi dar vienos orientacininkių atstovės. Merginų tarpe pirma Charaim iš Šiaulių rajono. Lyginant pirmų vietų skaičių, tarp orientacininkų ir bėgikų lygybė – 3:3.

Su nekantrumu lauksiu Rėkyvos 2014 – pernai dalyviai braidė po vandenį, šiemet po sniegą, o kas bus kitąmet? 

Reklama

Pusmaratonis Žyviece

Žyviecas – miestelis Beskidų masyvo (vakarų Karpatai) papėdėje. Maždaug  Ukmergės dydžio, plačiau žinomas trimis dalykais: turtinga istorija – minimas nuo trylikto amžiaus pradžios, didele lenkiško alaus gamykla ir gana dideliu pusės maratono bėgimu.

Startas ir finišas centrinėje turgaus aikštėje (kaip ir daugumoje senų miestų – centre turgaus aikštė), puskilometris siauromis senamiesčio gatvelėmis ir devyniolikos km ratas apie Žyvieco ežerą. Pirmi trys km truputį nuolaidūs, taigi greičiai nuo pat starto neblogi – nuo šešto km prasideda smagumas – pirmas kalniukas lietuviško dydžio įsismaginimui, nusileidimas ir vos ne visas septintas kilometras aukštyn. Aštuntas ir devintas kilometrai kyla ir leidžiasi, taigi per juos dalyviai ir susiskirsto į tikrąsias grupes pagal pajėgumą. Vėliau kova vyksta grupelių viduje, išimčių ne per daugiausia, nebent kas labai jau neįvertina savo jėgų. Devintas – vienuoliktas km praktiškai nusileidimai. Po vienuolikos km tarpinis finišas su nemalonia grindinio atkarpa, ir vėliau banguojantis paviršius iki septyniolikto km, kuriame laukia ilgas – apie pusės km pakilimas, laimei, nelabai status. Statoka nuokalnė ir devynioliktame km sunkiausia trasos vieta – apie septynis šimtus metrų į kalvą, vietomis pakankamai stačią. Dvidešimtas km į nuokalnę (poilsis prieš finišą), paskutinis km lyguma ir nežymiai kylantys paskutiniai keli šimtai metrų. Finišas – ežero kontūrų medalis ant kaklo, maišelis su tradiciniu rankšluosčiu papuoštu Žyvieco simbolika, ir galima keliauti pavalgyti, nes finišavusiems pagal taloną tenka visai normalūs pietūs.

Trasa palieka įspūdį ir bėgant, ir vertinant organizatorių įdėtą darbą. Jei nekovoji dėl prizinių vietų ir nespoksai į šalia bėgančių moterų figūras, tai maždaug penkiolika km galima gėrėtis kalnų ežero ir pakrančių vaizdais. Akiai, įpratusiai prie lietuviškų lygumų peizažų, atsiveria kitokie vaizdai – apsnigti kalnų šlaitai, namukai prilipę prie stačių skardžių ir t.t. Organizatoriai, ruošdami trasą, pasistengė – visuose vingiuose žymekliais atitverta trasa, ant kiekvieno besikertančio keliuko ar mažiausios gatvelės stovi eismo reguliuotojai (teisėjai), kas penki km kontroliniai punktai, po dešimties, penkiolikos ir devyniolikos km atsigaivinimo  punktai, nors esant maždaug +2 temperatūrai jie ir nelabai reikalingi. Juose stovėję kareiviai net per daug paslaugūs – vandenį ir izotoninį gėrimą duoda vos ne užtverdami bėgimo trasą. Aplamai trasa sunki, bet ne nuobodi. Iš lietuviškų pusmaratonių panašiausia būtų Elektrėnų trasa – maždaug dviem min Žyvieco variantas yra lėtesnis.

Apdovanojimai, nors dėl kažkieno protestų ir vėlavo apie pusę val., pasižymėjo nominacijų gausa. Be tradicinių absoliučios kategorijos ir amžiaus grupių, buvo apdovanoti geriausi Žyvieco pavieto (atitiktų rajoną) bėgikai, savivaldybių darbuotojai, tarnybų su mundurais (policija, pasieniečiai ir t.t.) atstovai. Nepamirštas ir vyriausias bei vyriausia finišavusieji, apdovanota ir geriausia užsienio komanda. Pastaroji taurė tradiciškai keliauja į Lietuvą jau treti metai iš eilės. Tiesa pagal kokius rodiklius ją skiria organizatoriai, taip ir lieka neaišku, nes kenijiečiai ir ukrainiečiai užima kur kas aukštesnes vietas. Nebent atsižvelgiama į dalyvių skaičių, ir mažesnėms delegacijoms pridedami prasti laikai.

Šiemetinis renginys buvo rekordinis dalyvių skaičiumi – finišavo beveik tūkstantis du šimtai bėgikų. Ankstesniais metais – šeši – aštuoni šimtai. be to šiemet nemažai dalyvių atbaidė užsitęsusi žiema. Vienu metu buvo pasklidę gandai, kad dėl sniego gausos varžybos visai neįvyks, ir tolesnių Lenkijos kampų daug kas neatvažiavo. Užsiregistravusių buvo beveik pusantro tūkstančio. Beje, be pusmaratonio, kitų nuotolių čia nėra.

Tikrai tarptautinis renginys – lietuviai, ukrainiečiai, vengrai, rumunai, pasipinigauti atvykę kenijiečiai, čekai. Keista, bet artimiausi kaimynai slovakai čia nesilanko, nors iki sienos tik apie penkiolika km. Na tarp kaimynų visko būna, neveltui lenkai prieš keletą metų dėl potvynių kaltino slovakus – atseit, jie kalnuose atvėrė tvenkinius ir dėl to po lietaus patvino lenkų upės.

Norėjau parašyti kas nepatiko, bet taip ir nesugalvojau – į galvą lenda tik tokie niekai, kad čia sunku ką nors laimėti. Na, sunku būtų ir stipriausiems tautiečiams. Nugalėtojas pagerino trasos rekordą – 1:06:18. Lietuviams įprastoje trasoje tai atitiktų 1:04:00, taigi praktiškai tektų gerinti Lietuvos rekordą. Geresni šansai moterims – bėgančios lyguma apie valanda dvidešimt tris, pretenduotų į prizininkių šešetą. Tokių Lietuvoje yra ar ne penkios, dar trys ar keturios veteranės galėtų būti prizininkės savo grupėse.

Kulviečio paminklas – Jonava

Vienas populiariausių bėgimo renginių Lietuvoje, kai kieno nuomone – pavasarinis Lietuvos čempionatas. Per daug nesiginčysiu – vyrų tarpe trūko tik K.Jankūno, M.Viršilo ir M.Stanio (nors pastarajį dėl abejotino požiūrio į treniruotes vargu ar vertėtų skirti prie lyderių, kaip ten bebūtų, jis vis dar  Lt 10000m čempionas). Moterų tarpe R.Drazdauskaitės ir D. Lobačevskės akistata neįvyko, nors registravosi abi. Neatvažiavo ir E. Uševaitė, taigi prizininkių šešetuke atsirado vietos ir ne itin aukšto lygio bėgikei. Te neužpyksta V. Šacikauskaitė, bet dažniausiai šiose varžybose moterų šešetukui prireikia rezultatų geresnių nei 50min.

Tiesa, šiais metais rezultatus į blogąją pusę gerokai pakoregavo vėjas, apie aštuonis km pūtęs tiesiai į veidą. Mano supratimu, rezultatai gavosi apie pusantros min prastesni nei įprastai. Ryškiausiai tai matyti, pažiūrėjus į etatinio paskutinio penkmečio nugalėtojo M. Diliūno rezultatus.

Bėgimas prasidėjo gan sklandžiai – organizatoriai neužtempė starto tuščiomis kalbomis ir pažymėjo starto vietą stop juosta – tokiu būdu priversdami bėgikus startuoti tiksliai nuo starto vietos, o ne kaip įprasta: per porą – trejetą metrų priekyje. Įsiminė F.O.C.U.S atstovas prieš startą bandęs atvesti į protą porą jaunųjų bėgikų, įsivaizdavusių, kad jie yra pakankamai greiti  bėgti su lyderiais ir todėl atsistojusių pačiame priekyje. Vienas susiprato, kad visiems kliūna (arba išsigando pikto suaugusio dėdės), kitas – ne, bet manau ir pastarasis po varžybų  padarė atitinkamas išvadas – jei dar aplamai ryšis kada nors bėgti tokį nuotolį.

Startas gana greitas – pavėjui, smagu bėgti. Lyderių grupelė iš dvylikos žmonių pabėga į priekį, bėgimą ima vesti orientacininkų atstovai – Pošiūnas, Aleliūnas, Beliūnas, kurie ir bėgo priekyje pirmus keturis km – kol trasa buvo pavėjui, paskui  ilgos nuokalnės. Kai prasidėjo bėgimas prieš vėją – lyderius pakeitė lengvaatlečiai – Dopolskas, Diliūnas, Beržanskis. Septintame km yra gana ilgas pakilimas, kuris ir išbarstė lyderių grupelę – šovė  pirmyn M. Diliūnas, taip ir nebeužleidęs lyderio pozicijų iki finišo, paskui jį J. Beržanskis, dar toliau – T.Venskūnas ir V. Dopolskas. Kai kas iš lyderių grupės stipriai pervertino savo jėgas – Kauno maratoną reklamavęs vyrukas ir A. Pošiūnas šį bėgimą tikrai prisimins ne iš pačios maloniausios pusės.

Iki finišo Beržanskiui lyderio pavyti nepavyko – antra vieta, trečias Dopolskas per paskutinius tris km pasprukęs nuo jį įkyriai persekiojusio Venskūno, pastarasis penktas, nes finiše geresnes sprinto savybes pademonstravo R. Kančys. Prizinį šešetuką užbaigė tą dieną geriausias iš orientacininkų V. Beliūnas, paskutiniame km už savęs palikęs A. Juknevičių. Jaunimo grupėje stipriausias pasirodė A. Žukovskis, veteranų – V. Gražys, abu klubo paslaptingu pavadinimu – RCN, atstovai.

Kadangi moterų tarpe lyderės neatvyko, tai  ir kovinė intriga gerokai sumažėjo. R. Kergytė  užtikrintai pirma, Milda Vilčinskaitė nemažiau užtikrintai antra. R. Batulevičiūtė iš vidutinių nuotolių trumpam sėkmingai persikvalifikavo į ilgus – trečia. Gal kiek nelauktai ketvirtą vietą užėmė E. Skruzdytė – žiemos maniežų startai nebuvo patys sėkmingiausi. Penkta jaunimo grupės nugalėtoja L. Kančytė, praradusi ketvirtą vietą antroje distancijos pusėje. Nedaug trūko – ir sesuo su broliu būtų užėmę tas pačias vietas bendroje įskaitoje. Veteranių tarpe pirma M. Kaminskienė, nedaug nuo jos atsiliko V. Damašickienė – jai jau virš penkiasdešimties, o koks būrys jaunesnių bėgikių liko už nugaros.

Aplamai dalyvių skaičiumi tai rekordinis  šio amžiaus bėgimas Jonavoje. Trijų autobusų jau nebeužteko nuvežti visus norinčius į starto vietą, nepaisant to, kad dalis bėgikų su palaikančiais asmenimis nuvyko prie Kulviečio paminklo savo transportu. Turbūt didokas dalyvių skaičius pateikė nelabai malonią staigmeną norintiems vėliau nusiprausti sporto centro duše – dingo šiltas vanduo.

Po varžybų operatyviai pateikti rezultatai, tradicinis koncertas, gausūs apdovanojimai – visa tai palieka malonų įspūdį. Kitais metais jau 15km + smagus beveik kilometro ilgio pakilimas 3-iame km. Jei dar prieš vėją – ar nesigailės balsavę už trasos pailginimą? Atsakymas – po metų.

 

Pabaiskas – Ukmergė

Bėgimas pasižymintis lengviausia trasa Lietuvoje (na, bent aš lengvesne tikrai nesu bėgęs). Pirmi keturi km gal ir ne patys lengviausi, bet po to – leidiesi daugiau ar mažiau stačiai vos ne iki paskutinių keturių šimtų metrų. Taigi bėgimo tempas būna visai ne žiemiškas (kažin, kaip viskas atrodytų bėgant iš Ukmergės į Pabaiską?). Pabaigoje laukia apie šimto metrų pakilimas, bet tiek bėgus žemyn, didelio įspūdžio tas kalniukas nepadaro. Startas Pabaiske tradiciškai per ledą ar sniegą, bet už poros šimtų metrų įbėgama į sausą asfaltą, kurio sėkmingai galima judėti iki Ukmergėje esančio tilto per Šventąją. Čia policijos pastangomis bėgikai nukreipiami į šaligatvį, kuriuo bėgama iki finišo. Sakyčiau, pavojingiausia trasos dalis – vaikšto pėstieji (potencialūs kėgliai, ypač ties autobusų stotele), nelygi danga su ledo intarpais, sniego košė – na, šiemet apsieita be jos.

Organizacija palieka gerą įspūdį – nėra dalyvio mokesčio, kas jau gadina nervus eiliniuose viešosios įstaigos TVM rengiamuose bėgimuose, autobusai nuveža laiku į Pabaiską, trasa aiški ir prižiurima, po finišo arbata ir bandelės ar čeburekai (norintiems bandelių verta paskubėti į Vilkmergės restoraną, nes bėgikai varvančius riebalais čeburekus nelabai vertina, taigi paskutiniams tik jie ir telieka), ir , aišku, maloniausia dalis – pirtis ir baseinas.

Viskas būtų puiku, jei šaukštas deguto (na, kaip be jo?). Pabaiske organizatoriai paskelbia nurodymą bėgikams rinktis starto vietoje, likus dešimt min iki starto. Koks sveiko proto žmogus išsirengęs trinsis minusinėje temperatūroje dešimt minučių? Visi rimčiau bėgantys perdaug neskuba, taigi prie starto linijos buriuojasi šilčiau apsirengę piliečiai, kurių tikslas – sėkmingai pasiekti finišą. Bėgimo rengėjai šįkart apsiribojo trumpomis kalbomis (galėtų visada taip) ir duoda startą dar likus keturioms – penkioms minutėms iki nurodyto nuostatuose laiko. Taigi varžybos prasidėjo – ir tada nubėgančius puola vytis pernelyg neskubėję nusirengti rimtesni bėgikai. Kas vėluoja 50m, kas 100m, visus perspjauna pernykštis nugalėtojas pavėlavęs virš minutės. Panašu, kad iš pirmo finišavusiųjų dešimtuko vėlavo šeši – septyni žmonės. T. Venckūnui (1v.) ir J. Križinauskui (2v.) vėlavimas laimėti nesutrukdė. Na o organizatoriams tokie triukai garbės nedaro – į laikrodį reikia dažniau pasižiūrėti.

Lyginant su praėjusiais metais – dalyvių mažiau apie trečdalį, bet vyrų tarpe pirmas ketvertas gerino pernai metų pirmos vietos laiką, nepaisant to, kad tą pačią dieną Šiauliuose vykęs Lietuvos lengvosios atletikos čempionatas irgi atėmė kelis potencialius dalyvius. Moterų tarpe visiškai atvirkščias vaizdas – pirma V. Damašickienė, kurios geriausi laikai jau tolokai praeityje, o už jos – jau visiškos mėgėjos. Kelios mėgėjos bėgioti ristele gavo puikią progą pasidžiaugti taurėmis. Išvada – reikia dalyvauti visur ir visada, kada nors pasiseks.

Vilainiai 2013

Pirmas bėgimas šiais metais. Pirmas bėgimo taurės etapas, kurią Almiras pernai grasino baigsiąs visiems laikams. Pirmas masinis FOCUS runing pasirodymas (pasirodo, Martinkos idėja daryti masines treniruotes prieš VM, galų gale virto bėgimu klubu). Pirmas kartas po ilgoko laiko tarpo, kai dar po pirmo km reikėjo vaikytis moterų lyderę. Pirmas savo amžiaus grupėje.

Užteks apie pirmuosius kartus. Bėgimo trasos pakeitimas prieš tris metus, mano nuomone, renginio nepapuošė – apie puskilometrį maltis po kiemus, šokinėjant per balas, malonumas menkas. Aišku, organizatoriams lengviau – gatvės nuošalios, nereikia trukdyti eismo centrinėje miesto gatvėje, šalia sporto centras, nebereikia prašytis į vidurines mokyklas. O bėgikams? Nuomonių yra įvairių: vieniems senojoje trasoje nepatiko ilgos tiesiosios, o kiti norėtų bėgti miesto centre. Asmeniškai mane, be lakstymo po kiemus, nervuoja staigūs posūkiai, kurių naujojoje trasoje atsirado net keletas.

Kas dar nepatiko? Smulkmena – chaotiški apdovanojimai. Buvo kviečiami ėjimo ir bėgimo prizininkai be jokios aiškios tvarkos, net nepaskelbiant rungties, nebekalbant apie amžiaus grupės įvardijimą.

Iš privalumų – greitai paskelbti rezultatai, yra kur nusimaudyti ( ypač aktualu pabėgiojus po balas), arbata po finišo (bent bėgusiems penkis km).

Šiaip iš bėgimo įsiminė bjaurus priešpriešinis vėjas pirmus pusantro km, triatloninko pergalė penkiuose km (kur lengvaatlečiai!?),silpnokas kai kurių bėgikų pasirodymas (na, neseniai šventės buvo) ir Totilo grasinimai, kad kitąkart visus maniškius  “padarys“.

Mykolajki

Mykolaikos – nedidelis miestelis pakeliui į Olštyną.Lietuviams geriau žinomas kaip pirmasis arti esantis vandens pramogų parkas. Pasirodo, be vandens pramogų, čia yra ir šiuolaikiškas sporto centras – stadionas,aikštynai, uždarų patalpų kompleksas užima, turbūt, apie ketvirtį miestelio ploto. Netoli nuo vandens pramogų parko yra žirgynas su lenktynių trasa, kurioje ir buvo vykdomos bėgimo varžybos: vaikų bėgimai, satelitinis keturių su puse km bėgimas – bieg dlia Zosi (?) ir pagrindinis nuotolis – dešimt km, įvardintas kaip Mozūrų vaivadijos pirmenybės.

Trasa gudriai išvingiuota – išeina du ratai viename rate, prasilenkimo vietoje įrengtas dirbtinis kalniukas su tuneliu- taigi iš viso pilnas ratas išeina du km ir du šimtai penkiasdešimt metrų. Ant kalniuko finišuoja vaikai  bėgantys trumpesnius nuotolius – neblogas ištvermės patikrinimas pabaigoje, kai jėgų ir taip nebelabai būna, ypač tiems, kas mėgsta pirmauti nuo pat pradžios (tokių vaikų tarpe dauguma). Ant kalniuko užlipus labai patogu stebėti varžybas – visas lenktynių ratas kaip ant delno. Kadangi koja dar nesugijo, tai žiūrovo pozicija pasirodė tikrai patogi, ypač stebint keturių su puse km bėgimą. Deįimties km bėgikai apsuka 2,25km ratą, bėga iš jo link Stare Sady kaimo, grįžta atgal ir dar kartą vingiuoja visą lenktynių ratą.

Lyginant su neseniai aplankytu Popovo bėgimu, varžybų lygis žymiai aukštesnis – vaikų rezultatai rodo, kad čia jau susirinkę lankantys lengvosios atletikos treniruotes, o ne šiaip mokytojų ar tėvų atvežti jaunieji bėgikai. 4,5km nuotolyje rezultatai ne per aukščiausi – nugalėtojas bėgo: vyrų –  3:25/km, moterų –  4:33/km tempu. Dešimties km nuotolyje rezultatai kiek rimtesni – vyrų nugalėtojas 3:18/km greitis – neprastai, atsižvelgiant jog pusė trasos bėgta prieš gana smarkoką vėją ir dar raižytoje trasoje. Moterų nugalėtoja (iš veteranų grupės)  įveikė trasą maždaug 4:20/km tempu.

Varžybų organizacija nebloga, tik pirmąkart atvykusiems buvo sunkoka susigaudyti vaikų trasose – galėjo organizatoriai ir pakabinti  kokį paaiškinimą, kas iš kur startuoja. Apdovanojimai geri (vaikams irgi – ne visur taip būna) – krepšiai, kuprinės, badmintono rinkiniai su tinklais, muzikiniai centrai, gražios taurės ir medaliai – reikia pripažinti, kad lenkai prizų verte lenkia ir tėvynainių ir latvių varžybų apdovanojimus. Vėlavimų nėra, net į  4,5km nuotolio apdovanojimus sugebėjome pavėluoti. Maitinimas po finišo, vaikams dar ir saldžios vatos porcija (na nežinau ar čia jau toks reikalingas dalykas, turbūt organizatoriai stengėsi mažiesiems šiokią tokią šventę sukurti), nedidelė mugė, operatyviai iškabinti rezultatai – visumoje įspūdis geras. Trūkumas – nėra kur nusimaudyti po varžybų – nebent užsukti į šalia esantį vandens parką.

Gintarinė jūrmylė

Visgi kartais įdomu būna ne tik bėgti, bet stebėti varžybas iš šalies. Kvaila trauma žaidžiant futbolą ir Smiltynėje jau esu tik žiūrovas. Patrankos šūvis, galintis įvaryti infarktą silpnesnių nervų piliečiui, į trasą išveja apie šimtą įvairaus pajėgumo bėgikų. Jiems tenka pabėgėti per pievą – kuri, laimei, dar sausa – dviejuose staigiuose posūkiuose palaužyti kojas – apie km lygus asfaltas, kur paprastai pradeda barstytis pagrindinė grupė – miškas, taigi krosinė danga apie trejetą šimtų metrų – vėl asfaltas, tik šįkart kiek kalvotas apie porą km – ir linksmiausia dalis: pusė km  pajūrio smėlio (suplakto lietaus, taigi kojos netaip giliai klimpsta, bet greitį visvien gerai numuša) – laiptukai ir miškas (vienas km), kuriame po lietaus kojos slysta (man asmeniškai dar sunkiau nei pajūriu) – ir paskutinis km asfaltu, iš pradžių kylančiu. po to lyguma ir starto-finišo pieva. Vyrams malonumas tęsiasi dar antrame rate, moterims užtenka ir vieno rato.

Pirmo rato gale pirmauja M. Diliūnas, jam ant kulnų lipa V. Dopolskas, tiesa, iš bėgsenos matyti, kad pastarasis bėga per daug energingai, ir vargu ar išlaikys tokį tempą iki finišo, kokių trisdešimties metrų atkarpomis už jų juda M. Viršilas, atitinkamai už jo – R. Kančys. Kiek didesnis tarpas ir pasipila grupelės po kelis sportininkus.

Prabėgus didžiąjai daliai vyrų, pasirodo ir moterų lyderė – A. Duliba iš Ukrainos, pernykštė nugalėtoja. Šalia jos malasi pernykštis vyrų nugalėtojas V. Šafar, kuris sugebėjo pražiopsoti savo startą ir nusprendė padėti trasoje savo tautietei. Kiek tos pagalbos reikėjo – atskiras klausimas, nes likus apie pusę km persvara prieš Ž. Balčiūnaitę buvo gana įtikinama ir bėgimo tempo, ir atstumo požiūriu.  Kaip vėliau sužinojau, Šafaro pagalba sukėlė nemažą pykčio priepuolį Ž. Balčiūnaitei, kuri nesiteikė net ateiti į apdovanojimų ceremoniją. Pasirodo, ukrainietis siauresnėje trasos dalyje tarp pajūrio ir miško darbavosi kaip “valytojas“, prastumdydamas lėčiau bėgančius vyrus (moterys startavo 5minvėliau). Šiaip jau tokie dalykai IAAF  nuostatuose vertinami diskvalifikacija. Formaliai žiūrint, Duliba turėjo būti diskvalifikuota. Iš kitos pusės – kas trukdė Balčiūnaitei kabintis už ukrainietės ir bėgti “išvalytu“ taku? Nesugebėjai išlaikyti pasiūlyto tempo, tai jau tavo problema ir nėra ko per daug purkštauti – varžybose turi laimėti stipriausias (a). Taigi žiniasklaidoje nuskambėjęs skandalėlis greičiau rodo sportininkės nemokėjimą pralaimėti.

Trečia tarp moterų – R. Kergytė, kaip maratonininkei, neprastas greitis. Ketvirta Milda Vilčinskaitė, finiše pabėgusi nuo ją atkakliai besivijusios V. Žūsinaitės. Pastarajai ilgas sezonas aiškiai nebe į naudą, su vasaros forma Vaida būtų buvusi rimta ukrainietės varžovė. Prizininkių šešetuką užbaigė jaunimo grupės nugalėtoja G Zenkevičiūtė, gana toli palikusi E. Uševaitę ( matyt vasaros atostogos šiaulietei buvo kiek per ilgos). Silpnokai pasirodė E. Skruzdytė, kuri liko dešimta, praleidusi į priekį ne pačias rimčiausias varžoves. Neparanki trasa?

Vyrų finišas – užtikrinta Diliūno pergalė, antras – Viršilas, trečias – Kančys, pamoka Dopolskui, kaip svarbu realiai vertinti savo jėgas, ir neklaidžioti trasoje, nes šuoliai per tvoras irgi nemažai jėgų atima. Į prizininkų tarpą dar pateko A. Meška ir kelių varžovų antrame rate atsikratęs svečias iš Latvijos K. Savčiukas. Jaunimo nugalėtojas – A. Žukovskis.

Bendrai imant vienas solidžiausių bėgimo renginių Lietuvoje, kad  ir ką sakytų Ž. Balčiūnaitė ir Sausaičio Co. Didžiausias piniginis prizų fondas – apdovanojama pinigais ir jaunučių bei jaunių grupės, kas šiaip jau retas reiškinys Lt padangėje, neužtempta programa, marškinėliai ir maitinimas po finišo, nemokamas keltas dalyviams, galimybė apsilankyti jūrų muziejuje, pagaliau nestandartinė trasa. Dalyvių kiekį dar ženkliai padidintų daugiau veteranų grupių pagrindiniame nuotolyje, nors ir šiaip bėgančių čia netrūksta, ypač vaikų.

Vienintelis trūkumas – nėra kur nusiprausti, jūra ar marios spalio mėnesį jau kiek per vėsios maudynėms.