Bėgimas pasižymintis lengviausia trasa Lietuvoje (na, bent aš lengvesne tikrai nesu bėgęs). Pirmi keturi km gal ir ne patys lengviausi, bet po to – leidiesi daugiau ar mažiau stačiai vos ne iki paskutinių keturių šimtų metrų. Taigi bėgimo tempas būna visai ne žiemiškas (kažin, kaip viskas atrodytų bėgant iš Ukmergės į Pabaiską?). Pabaigoje laukia apie šimto metrų pakilimas, bet tiek bėgus žemyn, didelio įspūdžio tas kalniukas nepadaro. Startas Pabaiske tradiciškai per ledą ar sniegą, bet už poros šimtų metrų įbėgama į sausą asfaltą, kurio sėkmingai galima judėti iki Ukmergėje esančio tilto per Šventąją. Čia policijos pastangomis bėgikai nukreipiami į šaligatvį, kuriuo bėgama iki finišo. Sakyčiau, pavojingiausia trasos dalis – vaikšto pėstieji (potencialūs kėgliai, ypač ties autobusų stotele), nelygi danga su ledo intarpais, sniego košė – na, šiemet apsieita be jos.
Organizacija palieka gerą įspūdį – nėra dalyvio mokesčio, kas jau gadina nervus eiliniuose viešosios įstaigos TVM rengiamuose bėgimuose, autobusai nuveža laiku į Pabaiską, trasa aiški ir prižiurima, po finišo arbata ir bandelės ar čeburekai (norintiems bandelių verta paskubėti į Vilkmergės restoraną, nes bėgikai varvančius riebalais čeburekus nelabai vertina, taigi paskutiniams tik jie ir telieka), ir , aišku, maloniausia dalis – pirtis ir baseinas.
Viskas būtų puiku, jei šaukštas deguto (na, kaip be jo?). Pabaiske organizatoriai paskelbia nurodymą bėgikams rinktis starto vietoje, likus dešimt min iki starto. Koks sveiko proto žmogus išsirengęs trinsis minusinėje temperatūroje dešimt minučių? Visi rimčiau bėgantys perdaug neskuba, taigi prie starto linijos buriuojasi šilčiau apsirengę piliečiai, kurių tikslas – sėkmingai pasiekti finišą. Bėgimo rengėjai šįkart apsiribojo trumpomis kalbomis (galėtų visada taip) ir duoda startą dar likus keturioms – penkioms minutėms iki nurodyto nuostatuose laiko. Taigi varžybos prasidėjo – ir tada nubėgančius puola vytis pernelyg neskubėję nusirengti rimtesni bėgikai. Kas vėluoja 50m, kas 100m, visus perspjauna pernykštis nugalėtojas pavėlavęs virš minutės. Panašu, kad iš pirmo finišavusiųjų dešimtuko vėlavo šeši – septyni žmonės. T. Venckūnui (1v.) ir J. Križinauskui (2v.) vėlavimas laimėti nesutrukdė. Na o organizatoriams tokie triukai garbės nedaro – į laikrodį reikia dažniau pasižiūrėti.
Lyginant su praėjusiais metais – dalyvių mažiau apie trečdalį, bet vyrų tarpe pirmas ketvertas gerino pernai metų pirmos vietos laiką, nepaisant to, kad tą pačią dieną Šiauliuose vykęs Lietuvos lengvosios atletikos čempionatas irgi atėmė kelis potencialius dalyvius. Moterų tarpe visiškai atvirkščias vaizdas – pirma V. Damašickienė, kurios geriausi laikai jau tolokai praeityje, o už jos – jau visiškos mėgėjos. Kelios mėgėjos bėgioti ristele gavo puikią progą pasidžiaugti taurėmis. Išvada – reikia dalyvauti visur ir visada, kada nors pasiseks.
Pirmas bėgimas šiais metais. Pirmas bėgimo taurės etapas, kurią Almiras pernai grasino baigsiąs visiems laikams. Pirmas masinis FOCUS runing pasirodymas (pasirodo, Martinkos idėja daryti masines treniruotes prieš VM, galų gale virto bėgimu klubu). Pirmas kartas po ilgoko laiko tarpo, kai dar po pirmo km reikėjo vaikytis moterų lyderę. Pirmas savo amžiaus grupėje.
Užteks apie pirmuosius kartus. Bėgimo trasos pakeitimas prieš tris metus, mano nuomone, renginio nepapuošė – apie puskilometrį maltis po kiemus, šokinėjant per balas, malonumas menkas. Aišku, organizatoriams lengviau – gatvės nuošalios, nereikia trukdyti eismo centrinėje miesto gatvėje, šalia sporto centras, nebereikia prašytis į vidurines mokyklas. O bėgikams? Nuomonių yra įvairių: vieniems senojoje trasoje nepatiko ilgos tiesiosios, o kiti norėtų bėgti miesto centre. Asmeniškai mane, be lakstymo po kiemus, nervuoja staigūs posūkiai, kurių naujojoje trasoje atsirado net keletas.
Kas dar nepatiko? Smulkmena – chaotiški apdovanojimai. Buvo kviečiami ėjimo ir bėgimo prizininkai be jokios aiškios tvarkos, net nepaskelbiant rungties, nebekalbant apie amžiaus grupės įvardijimą.
Iš privalumų – greitai paskelbti rezultatai, yra kur nusimaudyti ( ypač aktualu pabėgiojus po balas), arbata po finišo (bent bėgusiems penkis km).
Šiaip iš bėgimo įsiminė bjaurus priešpriešinis vėjas pirmus pusantro km, triatloninko pergalė penkiuose km (kur lengvaatlečiai!?),silpnokas kai kurių bėgikų pasirodymas (na, neseniai šventės buvo) ir Totilo grasinimai, kad kitąkart visus maniškius “padarys“.
Mykolaikos – nedidelis miestelis pakeliui į Olštyną.Lietuviams geriau žinomas kaip pirmasis arti esantis vandens pramogų parkas. Pasirodo, be vandens pramogų, čia yra ir šiuolaikiškas sporto centras – stadionas,aikštynai, uždarų patalpų kompleksas užima, turbūt, apie ketvirtį miestelio ploto. Netoli nuo vandens pramogų parko yra žirgynas su lenktynių trasa, kurioje ir buvo vykdomos bėgimo varžybos: vaikų bėgimai, satelitinis keturių su puse km bėgimas – bieg dlia Zosi (?) ir pagrindinis nuotolis – dešimt km, įvardintas kaip Mozūrų vaivadijos pirmenybės.
Trasa gudriai išvingiuota – išeina du ratai viename rate, prasilenkimo vietoje įrengtas dirbtinis kalniukas su tuneliu- taigi iš viso pilnas ratas išeina du km ir du šimtai penkiasdešimt metrų. Ant kalniuko finišuoja vaikai bėgantys trumpesnius nuotolius – neblogas ištvermės patikrinimas pabaigoje, kai jėgų ir taip nebelabai būna, ypač tiems, kas mėgsta pirmauti nuo pat pradžios (tokių vaikų tarpe dauguma). Ant kalniuko užlipus labai patogu stebėti varžybas – visas lenktynių ratas kaip ant delno. Kadangi koja dar nesugijo, tai žiūrovo pozicija pasirodė tikrai patogi, ypač stebint keturių su puse km bėgimą. Deįimties km bėgikai apsuka 2,25km ratą, bėga iš jo link Stare Sady kaimo, grįžta atgal ir dar kartą vingiuoja visą lenktynių ratą.
Lyginant su neseniai aplankytu Popovo bėgimu, varžybų lygis žymiai aukštesnis – vaikų rezultatai rodo, kad čia jau susirinkę lankantys lengvosios atletikos treniruotes, o ne šiaip mokytojų ar tėvų atvežti jaunieji bėgikai. 4,5km nuotolyje rezultatai ne per aukščiausi – nugalėtojas bėgo: vyrų – 3:25/km, moterų – 4:33/km tempu. Dešimties km nuotolyje rezultatai kiek rimtesni – vyrų nugalėtojas 3:18/km greitis – neprastai, atsižvelgiant jog pusė trasos bėgta prieš gana smarkoką vėją ir dar raižytoje trasoje. Moterų nugalėtoja (iš veteranų grupės) įveikė trasą maždaug 4:20/km tempu.
Varžybų organizacija nebloga, tik pirmąkart atvykusiems buvo sunkoka susigaudyti vaikų trasose – galėjo organizatoriai ir pakabinti kokį paaiškinimą, kas iš kur startuoja. Apdovanojimai geri (vaikams irgi – ne visur taip būna) – krepšiai, kuprinės, badmintono rinkiniai su tinklais, muzikiniai centrai, gražios taurės ir medaliai – reikia pripažinti, kad lenkai prizų verte lenkia ir tėvynainių ir latvių varžybų apdovanojimus. Vėlavimų nėra, net į 4,5km nuotolio apdovanojimus sugebėjome pavėluoti. Maitinimas po finišo, vaikams dar ir saldžios vatos porcija (na nežinau ar čia jau toks reikalingas dalykas, turbūt organizatoriai stengėsi mažiesiems šiokią tokią šventę sukurti), nedidelė mugė, operatyviai iškabinti rezultatai – visumoje įspūdis geras. Trūkumas – nėra kur nusimaudyti po varžybų – nebent užsukti į šalia esantį vandens parką.
Visgi kartais įdomu būna ne tik bėgti, bet stebėti varžybas iš šalies. Kvaila trauma žaidžiant futbolą ir Smiltynėje jau esu tik žiūrovas. Patrankos šūvis, galintis įvaryti infarktą silpnesnių nervų piliečiui, į trasą išveja apie šimtą įvairaus pajėgumo bėgikų. Jiems tenka pabėgėti per pievą – kuri, laimei, dar sausa – dviejuose staigiuose posūkiuose palaužyti kojas – apie km lygus asfaltas, kur paprastai pradeda barstytis pagrindinė grupė – miškas, taigi krosinė danga apie trejetą šimtų metrų – vėl asfaltas, tik šįkart kiek kalvotas apie porą km – ir linksmiausia dalis: pusė km pajūrio smėlio (suplakto lietaus, taigi kojos netaip giliai klimpsta, bet greitį visvien gerai numuša) – laiptukai ir miškas (vienas km), kuriame po lietaus kojos slysta (man asmeniškai dar sunkiau nei pajūriu) – ir paskutinis km asfaltu, iš pradžių kylančiu. po to lyguma ir starto-finišo pieva. Vyrams malonumas tęsiasi dar antrame rate, moterims užtenka ir vieno rato.
Pirmo rato gale pirmauja M. Diliūnas, jam ant kulnų lipa V. Dopolskas, tiesa, iš bėgsenos matyti, kad pastarasis bėga per daug energingai, ir vargu ar išlaikys tokį tempą iki finišo, kokių trisdešimties metrų atkarpomis už jų juda M. Viršilas, atitinkamai už jo – R. Kančys. Kiek didesnis tarpas ir pasipila grupelės po kelis sportininkus.
Prabėgus didžiąjai daliai vyrų, pasirodo ir moterų lyderė – A. Duliba iš Ukrainos, pernykštė nugalėtoja. Šalia jos malasi pernykštis vyrų nugalėtojas V. Šafar, kuris sugebėjo pražiopsoti savo startą ir nusprendė padėti trasoje savo tautietei. Kiek tos pagalbos reikėjo – atskiras klausimas, nes likus apie pusę km persvara prieš Ž. Balčiūnaitę buvo gana įtikinama ir bėgimo tempo, ir atstumo požiūriu. Kaip vėliau sužinojau, Šafaro pagalba sukėlė nemažą pykčio priepuolį Ž. Balčiūnaitei, kuri nesiteikė net ateiti į apdovanojimų ceremoniją. Pasirodo, ukrainietis siauresnėje trasos dalyje tarp pajūrio ir miško darbavosi kaip “valytojas“, prastumdydamas lėčiau bėgančius vyrus (moterys startavo 5minvėliau). Šiaip jau tokie dalykai IAAF nuostatuose vertinami diskvalifikacija. Formaliai žiūrint, Duliba turėjo būti diskvalifikuota. Iš kitos pusės – kas trukdė Balčiūnaitei kabintis už ukrainietės ir bėgti “išvalytu“ taku? Nesugebėjai išlaikyti pasiūlyto tempo, tai jau tavo problema ir nėra ko per daug purkštauti – varžybose turi laimėti stipriausias (a). Taigi žiniasklaidoje nuskambėjęs skandalėlis greičiau rodo sportininkės nemokėjimą pralaimėti.
Trečia tarp moterų – R. Kergytė, kaip maratonininkei, neprastas greitis. Ketvirta Milda Vilčinskaitė, finiše pabėgusi nuo ją atkakliai besivijusios V. Žūsinaitės. Pastarajai ilgas sezonas aiškiai nebe į naudą, su vasaros forma Vaida būtų buvusi rimta ukrainietės varžovė. Prizininkių šešetuką užbaigė jaunimo grupės nugalėtoja G Zenkevičiūtė, gana toli palikusi E. Uševaitę ( matyt vasaros atostogos šiaulietei buvo kiek per ilgos). Silpnokai pasirodė E. Skruzdytė, kuri liko dešimta, praleidusi į priekį ne pačias rimčiausias varžoves. Neparanki trasa?
Vyrų finišas – užtikrinta Diliūno pergalė, antras – Viršilas, trečias – Kančys, pamoka Dopolskui, kaip svarbu realiai vertinti savo jėgas, ir neklaidžioti trasoje, nes šuoliai per tvoras irgi nemažai jėgų atima. Į prizininkų tarpą dar pateko A. Meška ir kelių varžovų antrame rate atsikratęs svečias iš Latvijos K. Savčiukas. Jaunimo nugalėtojas – A. Žukovskis.
Bendrai imant vienas solidžiausių bėgimo renginių Lietuvoje, kad ir ką sakytų Ž. Balčiūnaitė ir Sausaičio Co. Didžiausias piniginis prizų fondas – apdovanojama pinigais ir jaunučių bei jaunių grupės, kas šiaip jau retas reiškinys Lt padangėje, neužtempta programa, marškinėliai ir maitinimas po finišo, nemokamas keltas dalyviams, galimybė apsilankyti jūrų muziejuje, pagaliau nestandartinė trasa. Dalyvių kiekį dar ženkliai padidintų daugiau veteranų grupių pagrindiniame nuotolyje, nors ir šiaip bėgančių čia netrūksta, ypač vaikų.
Vienintelis trūkumas – nėra kur nusiprausti, jūra ar marios spalio mėnesį jau kiek per vėsios maudynėms.
2012-09-30 – Latgalos miestelis Rezeknė prisijungė prie nemažos grupės Latvijos miestų, kurie šiemet surengė pusės maratono bėgimus. Iš viso pusmaratonių šiais metais pas mūsų šiaurinius kaimynus užderėjo – priskaičiavau net dvylika. Trys Rygoje, Ventspilis, Liepoja, Jūrmala, tautiečių labai mėgstama Kuldyga, Ozolniekai, Salaspilis (užslėptas bėgimas – jokios reklamos, atsitiktinai pamačiau rezultatus, dalyvių gausa nenustebino), Sigulda, Valmiera ir Rezeknė.
Važiuojant į varžybas pylė lietus, bet Latvijoje debesys ėmė sklaidytis ir Rezeknė pasitiko išlindusia saule, remontuojamu tiltu ir kareiviais, kurie atitvėrė varžybų vietą. Vaikų bėgimai jau buvo pasibaigę, visų kitų laukė trys nuotoliai – 4,2; 12,6 ir pats pusmaratonis. Visiems nuotoliams tas pats 4,2km ratas centrinėmis miestelio gatvėmis aplink kalvą – iš starto nestatus pakilimas, lyguma, nusileidimas, ilga tiesioji kalvos papėde ir “maloniausia“ vieta – daugiau kaip pusės kilometro ilgio pakilimas, tiesa, statokas tik pirmą šimtą metrų, po to nusileidimas ir neilga finišo tiesioji. Penki ratai – pirmame ir antrame iki kalvos bėgau grupėje, kuri prasidėjus pakilimui iširo, taigi sekančius du ratus pagrindinis užsiėmimas buvo lenkti lėtesnius dalyvius ir stebėti, kaip keičiasi jų pastangos, bėgimo tempas ir moterų figūros pasivejant kiek greitesnius bėgikus. Beje, šis malonumas ketvirto rato pabaigoje baigėsi kartu su jėgomis – atsiliepė kiek aštroka pradžia ir dar ne pati geriausia sportinė forma. Paskutinis ratas nebuvo pats maloniausias – nepatinka stebėti, kaip lenkia varžovai, su kuriais dar vasaros pradžioje tvarkydavausi be didesnių problemų, bent jau tokiame nuotolyje.
Varžybų organizacija neprasto lygio – Sportlat įstaiga (įmonė ar organizacija) dirba visai gerai. Trūkumai gal tik du: nėra dušų – ne itin malonu trenktis virš dviejų šimtų km nesiprausus. Antras – ilgoka pauzė iki apdovanojimų, keistoka, nes diplomų teikiant nemačiau. Startas nevėlavo, trasoje klaidžioti neteko, čipai, operatyviai pateikti rezultatai,maišelis su suvenyrais ir izotoniniu gėrimu, geri apdovanojimai, maitinimas po finišo – renginys paliko gero įspūdį. Kiek neįprastas lietuviams turėtų būti latvių bėgimų organizatorių pomėgis apdovanoti maisto produktais – pvz. Valmiera tradiciškai duonos gaminiais, o šįkart – įvairiomis dešrelėmis. Be jų – taurės, čekiai sporto aprangai įsigyti, gėlių puokštės. Visa tai ne tik absoliutiems nugalėtojams, bet ir amžiaus grupių prizininkams – veteranams yra dėl ko stengtis. Pagyrimo vertas atminimo medalis – netradicinė forma, populiarėjantis varžybose spalvoto plastiko ir metalo derinys yra malonus akiai. Mano subjektyvia nuomone tai gražiausias kada nors gautas už dalyvavimą medalis.
Rugsėjo 30d. teko prabėgti Šiauliuose, Salduvės parke vykusiame dar viename tradiciniame bėgime – “Saulės mūšyje“. Trečias bėgimas iš eilės vos ne toks pat dalyvių sudėtimi – keturi penktadaliai vaikų, keliasdešimt suaugusių, iš kurių kelios moterys. Trasa ilgiausia iš visų savaigalio bėgimų – 12360m – Saulės mūšio data. Realiai vargu ar siekia vienuolika su puse km. Sakyčiau, organizatorių aplaidumas, nes parke takelių ir keliukų gyva bala, taigi pavingiuoti kiek ilgesnį ratą galima be didesnių problemų, nes ir šiaip trasa beveik krosinė. Po starto asfaltu daugiau nei pusė km, staigus nusileidimas link ežero, aštrus posūkis į dešinę ir parko takeliais ir keliukais į asfaltą grįžtame iki finišo jau likus apie pusę km, prieš pat rato pabaigą dar vienas aštrus posūkis į dešinę ir taip keturi ratai. Bėgimo tempą prilėtina du gana statoki pakilimai miško takeliais, kai kur gausoka jau nukritusių lapų, pilna kyšančių šaknų, taigi bėgant takeliais patartina daugiau žiūrėti sau po kojomis, o ne grožėtis gamta ar atidžiai stebėti varžovus.
Aplamai šios varžybos labai jau primena prieš porą dienų vykusį Papilės bėgimą – dalyvių beveik tiek pat, programos nėra, nors bėgimų keletas, trasos nematuotos, nes kai kurių amžiaus grupių rezultatai labai jau įtartinai prastoki, apdovanojimai – medaliai. Tiesa, pora malonesnių išimčių: absoliutiems nugalėtojams nugalėtojams piniginiai prizai, po finišo puodelis arbatos su bandele. Piniginiai prizai privilioja ir nebelabai sportuojančius šiauliečius, taigi reti žiūrovai gauna pasigrožėti vaizdu, kaip buvęs daugkartinis Lt čempionas iš paskutiniujų bando aplenkti mėgėjiškai bėgiojantį kolegą.
Kadangi šiame bėgime dalyvauju nebe pirmus metus, tai susidaro įspūdis, kad varžybų lygis pamažu smunka. Suaugusiųjų vis mažiau, paties bėgimo ištrėmimas iš miesto centro į parką irgi mažina populiarumą, dingo galimybė nusiprausti po finišo. Kažkaip iš penkto pagal dydį Lt miesto norėtusi šio to daugiau. Kartais kyla mintis kad jokio skirtumo kur bėgti – tokiame miestelyje kaip Papilė ar Žasliai, ar mieste, kaip Šiauliai.
Renginio kokybę gelbsti vaikų gausa, nes aplinkinių rajonų treneriai suveža savo auklėtinius, norėdami patikrinti jų būklę po vasaros pertraukos. Beje, pačių mažųjų šiauliečių mažoka, nors čia jau turbūt bendra visų Lt miestų vaikų problema. Su kompiuteriais, krepšiniu sunkoka konkuruoti. Kaip ir visur, kur tik yra prizas jauniausiam dalyviui, tenka stebėti tokį vaizdelį – tėvelis, mamytė ar kartais ir abu gimdytojai tempia link finišo savo atžalą. Labai dažnai toks dalyvis didžiają trasos dalį praleidžia ant tėvų pečių, neretai užbaiginėja trasą su ašaromis akyse. Kyla klausimas: ar tokie dalykai prisideda prie bėgimo populiarinimo? Labai abejoju, kad toks “bėgikas“ ateityje ryšis įveikti keletą km savo kojomis, jei jo dalyvavimas pirmąjame gyvenimo varžybiniame bėgime labiau priminė tėvų sugalvotą bausmę. Kur kas prasmingesnis yra prizas yra vyriausiam varžybų dalyviui, nors ir čia kartais būna kuriozų, kai į renginį neatvyksta solidaus amžiaus veteranai. Tokiu atveju laureatas tikrai nespinduliuoja džiaugsmu. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad savijauta panašioje situacijoje tikrai būna keistoka.
Trečios varžybos iš eilės esant ne pačios geriausios būklės gero rezultato tikėtis neleidžia – pernykštis laikas pablogintas 1:29, nors vieta ir bendroje įskaitoje, ir amžiaus grupėje ta pati. Kitą savaitgalį pusmaratonis, žiūrėsiu ar tokia tempinių bėgimų serija turės įtakos.
P.S. Praeitame įraše išgyriau Popovo bėgimą Lenkijoje, bet be deguto šaukšto neapsieita. Pasižiūrėjus į galutinius rezultatus, susidaro įspūdis, kad laikininkas prasnaudė vos ne visą pirmą dešimtuką. Laikai sumalti, maniškis 15sek prastesnis, aukščiau manęs varžovai su prastesniais laikais. Yra kur tobulėti ir kaimynams.
Rugsėjo 21d., penktadienį, Papilės miestelyje vyko tradicinis, jau dvidešimtasis, bėgimas “S. Daukanto takais“. Pradėtas vykdyti 1992 metais, ir sėkmingai vykdomas iki šiol. Renginys be didelių pretenzijų, taigi ir be reklamos, net ne visada apie jį paskelbiama tuose keliuose bėgimams skirtuose puslapiuose. Orientuojamasi į Akmenės rajono vaikus, kurie ir sudaro didžiąją dalyvių dalį. Jiems parengti 0,5km, 1km, ratai, kuriuose ir bėgama nuotoliai nuo pusės km iki dviejų km. Nuvertinamos mergaičių galimybės – joms nuotoliai gerokai trumpesni nei to paties amžiaus vyriškos lyties atstovams. Turbūt taip siekiama prisivilioti gausesnį mergaičių būrį, nors lėtesnis ir ilgesnis bėgimas vyresnėms mergaitėms turėtų būti patrauklesnis, nei bėgimas pakorus liežuvį ant peties vidutiniame nuotolyje. Na, aišku, prieš tai reikėtų mokyklose atlikti nemažą aiškinamąjį darbą.
Šiemet bėgimas buvo rekordinis pagal dalyvių skaičių – iš viso startavo 201 bėgikas, tiesa, aštuonių km nuotolyje dalyvių skaičius vargu ar siekė keturias dešimtis. Dailiąją lytį ilgiausiame nuotolyje atstovavo ar tik ne trys bėgikės, nors gal ir ko nors nepastebėjau – vėlavau, ir nebuvo laiko dairytis. Vaikų būrys nepalyginamai gausesnis – amžiaus grupėse vyko po kelis užbėgimus, išskyrus pačius vyriausius – jaunimo grupėje startavo tik šeši vaikinai. Gausiausia buvo berniukų gimusių 2000 m. ir jaunesnių grupė. Trijuose užbėgimuose čia pasirodė 52 jaunieji bėgikai. Iki šiol gausiausiame bėgime dalyvavo 178 dalyviai, taigi organizatoriai net pritrūko atminimo ženkliukų finišavusiems.
Kadangi Papilė įsikūrusi Ventos upės slėnyje, kurio šlaitai gana statūs ir aukšti, taigi ir vaikų trasos nebuvo lengvos. Išskyrus pačius jauniausius ir mergaites bėgusias pusę km, kitiems teko finišuoti į maždaug trijų šimtų metrų ilgio ir vietomis statoką pakilimą. Ilgiausiame nuotolyje trasa nusidriekė pakankamai lygia vietove, tik paskutiniame kilometre ilgas nusileidimas ir finišas į jau minėtą Ventos šlaitą. Pusė nuotolio nuo starto Biliūniškių kaime žvyrkeliu, kita pusė – asfaltu iki pat finišo. Gerai, kad žvyrkelis mažai važinėjamas, nes kitaip dulkių debesys iš po automobilių ratų pirmą pusę paverstų tikra kančia.
Apdovanojimai kukloki – amžiaus grupės nugalėtojui suvenyrinė plokštė mediniais rėmais ir medalis, prizininkams – medaliai. Sprendžiant iš to, kiek mažylių čia atveža kūno kultūros mokytojai, tai juos medaliai pilnai tenkina, o kaip dėl vyresnių bėgikų – nežinau.
Patiko:
organizatorių geranoriškumas – atvažiavau vos ne starto metu, jau pasibaigus registracijos laikui. Tačiau buvome užregistruoti be jokių neigiamų emocijų, nors vėluodami įnešėme šiokią tokią sumaištį. Į starto vietą nuvažiavome teisėjų automobiliu, kurie nesinervuodami palaukė, kol mes susikrapštysime.
organizuotumas – viskas vyko laiku, be ilgų pauzių, ypač laukiant apdovanojimų. Ne visur Lietuvoje taip būna, net ir naudojant elektroninę laiko matavimo sistemą.
dalyvio mokesčio nebuvimas – retas reiškinys Lietuvos bėgimo padangėje.
mažai stiprių varžovų – čia aišku, labai subjektyvus mano pastebėjimas, bet malonu užimti aukštą vietą bendroje įskaitoje, ypač po pasirodymo VM’e.
Nepatiko:
du dalykai, kurie yra chroniškos Lietuvos bėgimų ligos – tai nematuotos trasos, paklaidos nemažos tiek ilgame nuotolyje, tiek pusės km rate. Tikslesnis gal tik vieno km ratas. Bėgant 8,2km (0rganizatorių nuomone, ar spėjimu?), bandžiau laiką sekti pagal kelininkų kilometrines atžymas ir nieko iš to gero nesigavo. Esant gan vienodam reljefui ir stabiliam bėgimo tempui atskirų km laikai skyrėsi net 46! sekundes, matyt, kelininkai darbavosi gerai pašventę. Vairuotojo, vežusio dalyvius į starto vietą, nuomone, trasos ilgis yra apie 8,6km, manau, kad tai realesnis skaičius, nei organizatorių rašomi 8,2km.
antras dalykas – bėgimo programos nebuvimas. Iškabinti popieriaus lapą su starto laikais, kai yra keli bėgimai nėra sunku, ir tai sutaupo nemažai laiko dalyviams, nes nereikia lakstyti paskui teisėjus su klausimais: o kam dabar startas? Kada bėgs jaunučiai? ir t. t.
Bėgau prieš tris metus, dabar laiką pagerinau aštuoniomis sekundėmis, bet džiaugtis nėra kuo – tada už poros dienų laukė maratonas ir bėgau atsipūtęs, šįkart teko “arti“ nuo pradžios iki galo, be to, dar teko prisiminti vaikystę – paskutiniame km ėmė diegti šoną – seniai pamirštas jausmas, prasidėjo leidžiantis nuo kalvos, gerai, kad pasibaigus nusileidimui ir dieglys baigėsi.
Praėjusį sekmadienį sostinės gyvenimą paįvairino vienas didžiausių bėgimo renginių Lietuvoje – Vilniaus maratonas. Ar didžiausias? Pagal renginio mąstą, nuotolių kiekį – galbūt. Pagal dalyvių skaičių atsilieka nuo Klaipėdos Vilties bėgimo, kur startuoja virš 4000 dalyvių, aišku, jei galima pasitikėti klaipėdiečių pateikiamais skaičiais, nes kiek žinau, tai masinių 6,6km ir 3,3km bėgimo dalyvių nelabai kas skaičiuoja. VM organizatoriai pateikia tikslesnę statiską – taigi į startą sekmadienį maratone,pusėje, ketvirtyje, estafetėje ir minimaratone stojo 3384 bėgikai. Keletas fanatiškų bėgikų sugebėjo startuoti neviename nuotolyje, taigi tas skaičius iš tikrujų šiek tiek mažesnis, na bet esmės nekeičia – Lietuvos mąstais toks kiekis jau daro įspūdį. Organizatoriai garsiai skelbėsi, kad surinko virš 4000 dalyvių – išankstiniuose sąrašuose VM puslapyje taip ir buvo pateikta. Po varžybų palyginus startavusių protokolus su užsiregistravusių sąrašais, pasirodė šiokios tokios keistenybės – maratone nestartavo apie tris šimtus bėgikų, pusmaratonyje – apie 350, o mini – beveik 500! Mažiausiai nubirėjo dalyvių ketvirtyje – tik šimtas penkiasdešimt. Kažkaip nesitiki, kad sumokėję gana nemažą dalyvio mokestį, žmonės persigalvotų. Kelios dešimtys tokių – tikėtina, juk visko pasitaiko, bet kai virš tūkstančio – tai jau palieka nemalonų prirašinėjimo įspūdį. Ar tokiu būdu organizatoriai nori padaryti didesnį įspūdį rėmėjams ir Vilniaus valdžiai? Na, čia jų reikalas.
Kaip ir kiekvienas renginys, taip ir VM, palieka ir teigiamų, ir neigiamų atsiminimų. Taigi,patiko:
1. Daug dalyvių – iš tikrųjų smagu bėgti, kai visus keturis ratus trasoje matyti daug bėgančių. Kituose ilgesnių nuotolių varžybose Lietuvoje jau po kokio penkto km lieki, kaip sako mūsų kaimynai iš rytų pusės, “v gordom odinočestvie“. Lieka tik džiaugtis, kad bėgimas Lt populiarėja, nemažai tam įtakos padarė ir VM.
2. Trasa – tik vienas staigokas posūkis, nėra apsisukimų siauroje gatvėje, ką dažnai galima sutikti daugelio maratonų, ir ne tik, trasose. Kadangi mano girgždantys keliai staigių šoninių judesių netoleruoja, tai šiuo požiūriu, VM trasa paliko malonų įspūdį. Ačiū A. Kazlauskui, kad nepasirinko paprastesnio, bet mažiau vykusio varianto su apsisukimais.
3. Aprūpinimas: maitinimas trasoje, dušas bėgimo metu, dalyvio medalis, atsistatymo priemonės po finišo, marškinėliai ir pan. – viskas, kaip bet kuriame Europos sostinės maratone.
4. Kilnojami tualetai prie trasos – prireikė, ir labai gerai, kad jie ten buvo. Aišku, čia asmeninės maitinimosi problemos, bet pliusas organizatoriams, kad tuo pasirūpino.
5. Užrašai prie kilometrinių atžymų – geras sumanymas.
6. Punktualumas – bent kiek pats pastebėjau, ryškesnių nukrypimų nuo programos nebuvo.
Nepatiko:
1. Nuostatų kaitaliojimas: apdovanojimų papildymas piniginiais prizais ir t.t. ir likus porai dienų to papildymo ištrynimas. Kadangi apdovanojimų ceremonijos nemačiau, tai taip ir nežinau, ar piniginiai prizai buvo.
2. Nepagarba veteranams: kaip tikras pasityčiojimas nuskambėjo punktas minėtame nuostatų papildyme: “dalyviams pageidaujant bus organizuotas amžiaus grupių nugalėtojų ir prizininkų diplomų teikimas“. Tokia ceremonija yra privaloma, nes kitaip kokiems velniams nuostatuose išskirtos amžiaus grupės? O ir šiaip atsidurti ant tokio renginio apdovanojimų pakylos daugeliui būtų tikras malonumas.
3. Dalyvio mokesčio didėjimo grafikas – mano supratimu, minimalų mokestį reikėtų išlaikyti gerokai ilgiau ir pradėti didinti likus ne daugiau kaip dviems mėnesiams. Nepatinka, kai reikia žiemą sukti galvą, ar galėsi po pusės metų sudalyvauti maratone. Visgi čia ne olimpinės žaidynės.
4. Apdovanojimai: tiesiai šviesiai – gėda, o ne apdovanojimai. Nors organizatoriai ir skelbiasi, kad jie už masiškumą, o ne už meistriškumą, bet vis tiek – kaip prestižiniam, tarptautiniam renginiui piniginiai prizai turėtų būti bent jau pirmam šešetukui. Amžiaus grupių prizininkams rasti rėmėją nors daiktiniams prizams irgi neturėtų būti problema. O dabar kai kuriuose Lt miestelių bėgimuose apdovanojimai būna geresni, nei didžiuliame sostinės renginyje.
5. Grindinys trasoje: nepatinka jis man dar nuo tų laikų, kai judėdavau trasoje greičiau nei 4min/km, nepatinka ir dabar. Pilnai pritariu Ž. Balčiūnaitei prieš kelis metus neigiamai atsiliepusiai apie tuometinę trasos atkarpą prie Arsenalo. Ną ten nors šaligatviu būdavo galima prabėgti, o dabar išsisukti nuo Vrublevskio gatvės akmenų, senamiesčio ir ypač šlykščios atkarpos ties Pilies gatvės pabaiga netoli finišo niekaip neišeina. Daug kas sako, kad trasa senamiesčiu parodo miesto grožį – koks ten grožis, jei reikia spoksoti po kojomis, kad nepargriūtum.
Bendri pastebėjimai:
VM’e ėmė lankytis vidutinio pajėgumo svečiai iš V.Europos, t.y. bėgantys ties 3h riba. Galima pridėti italą, tapusį prizininku pusmaratonyje, estafetės prizininkus. Ankstesniais metais jų beveik nebūdavo.
Pasitempė Lietuvos moterys. Dešimt iš jų sugebėjo įveikti 4val. ribą, dar dvi liko visai šalia jos, ir visa tai nedalyvaujant pajėgiausioms mūsų maratonininkėms. Tokio vaizdo nebuvo per visus ankstesnius VM. Pagarba dailiąjai lyčiai.
Pamažu daugėja žiūrovų. Jei per pirmuosius maratonus starto-finišo vietoje galimo buvo sutikti tik kelis dalyvių artimuosius ir sulaukti praeivių klausimų “o kas čia vyksta“, tai šiemet plojimų buvo ir Žvėryne, ir Gedimino prospekte – neskaitant etatinių savanorių-plojikių. Ir žiūrovai buvo susitelkę ne tik ties finišu.
Įdomybės su estafete – ypač su pirmųjų dviejų komandų sudėtimi. Vilkaviškio komandoje radau tik vieną vilkaviškietį, Vilniaus rajono ugniagesių komandoje tik vieną studentą iš Vilniaus rajono. Iš viso ar šioje komandoje nors vienas bėgikas šalia ugniagesių mašinos stovėjo dar nežinia, na nebent pasvalietis A.Meška. Pokštauja tautiečiai. VM’o laikininkams tikslūs etapų laikai pamažu virsta neįmanoma misija – pavasarį per pusmaratonį Vingio parke buvo krūva painiavos, dabar vėl tas pats. Niekaip nepatikėsiu, kad beveik negirdėtas orientacininkas gali dešimties su puse km nuotolyje laimėti prieš Lt 10000m bėgimo čempioną net dvi minutes. Estafetininkai brokuotus čipus gauna ar kaip?
Asmeniškai man maratonas nebuvo per daug sunkus. Ligos sumovė pasiruošimą, taigi bėgau tik todėl, kad buvau iš anksto užsiregistravęs ir iki šiol nepraleidęs nei vieno VM’o. Pasirinkau tempą apie 15sek. lėtesnį nei įprastai ir sėkmingai pusę nuotolio jį išlaikiau. Būčiau išlaikęs ir trečią ratą, bet priverstinis sustojimas tualete pridėjo tris minutes. Ketvirtame rate pasijautė treniruočių stoka, taigi jis išėjo pusantros minutės lėtesnis. Ryškaus lūžimo išvengiau, nors tiek gerai. Rezultatas už asmeninį blogesnis 23min., bet iki antirekordo dar liko 25min.
Ir pabaigai – VM organizatoriai paskelbė ypatingą žemą kainą registruojantis 2013m maratonui, nuolaida galioja tik vieną savaitę. Puolu žiūrėti kas čia tokio ir apatinis žandikaulis nevaldomai krenta žemyn – pasirodo tas ypatingai žemas dalyvio mokestis yra 45lt. Kyla klausimas – tai kokia bus minimali kaina? Pagal viską sprendžiant, nemažiau 100lt. Gal organizatoriai pamiršo, kad Vilnius yra Lietuvos, o ne kokios Norvegijos sostinė?
Welcome to WordPress.com! This is your very first post. Click the Edit link to modify or delete it, or start a new post. If you like, use this post to tell readers why you started this blog and what you plan to do with it.
Happy blogging!
nuluzesbegikas 