Pusmaratonis Žyviece

Žyviecas – miestelis Beskidų masyvo (vakarų Karpatai) papėdėje. Maždaug  Ukmergės dydžio, plačiau žinomas trimis dalykais: turtinga istorija – minimas nuo trylikto amžiaus pradžios, didele lenkiško alaus gamykla ir gana dideliu pusės maratono bėgimu.

Startas ir finišas centrinėje turgaus aikštėje (kaip ir daugumoje senų miestų – centre turgaus aikštė), puskilometris siauromis senamiesčio gatvelėmis ir devyniolikos km ratas apie Žyvieco ežerą. Pirmi trys km truputį nuolaidūs, taigi greičiai nuo pat starto neblogi – nuo šešto km prasideda smagumas – pirmas kalniukas lietuviško dydžio įsismaginimui, nusileidimas ir vos ne visas septintas kilometras aukštyn. Aštuntas ir devintas kilometrai kyla ir leidžiasi, taigi per juos dalyviai ir susiskirsto į tikrąsias grupes pagal pajėgumą. Vėliau kova vyksta grupelių viduje, išimčių ne per daugiausia, nebent kas labai jau neįvertina savo jėgų. Devintas – vienuoliktas km praktiškai nusileidimai. Po vienuolikos km tarpinis finišas su nemalonia grindinio atkarpa, ir vėliau banguojantis paviršius iki septyniolikto km, kuriame laukia ilgas – apie pusės km pakilimas, laimei, nelabai status. Statoka nuokalnė ir devynioliktame km sunkiausia trasos vieta – apie septynis šimtus metrų į kalvą, vietomis pakankamai stačią. Dvidešimtas km į nuokalnę (poilsis prieš finišą), paskutinis km lyguma ir nežymiai kylantys paskutiniai keli šimtai metrų. Finišas – ežero kontūrų medalis ant kaklo, maišelis su tradiciniu rankšluosčiu papuoštu Žyvieco simbolika, ir galima keliauti pavalgyti, nes finišavusiems pagal taloną tenka visai normalūs pietūs.

Trasa palieka įspūdį ir bėgant, ir vertinant organizatorių įdėtą darbą. Jei nekovoji dėl prizinių vietų ir nespoksai į šalia bėgančių moterų figūras, tai maždaug penkiolika km galima gėrėtis kalnų ežero ir pakrančių vaizdais. Akiai, įpratusiai prie lietuviškų lygumų peizažų, atsiveria kitokie vaizdai – apsnigti kalnų šlaitai, namukai prilipę prie stačių skardžių ir t.t. Organizatoriai, ruošdami trasą, pasistengė – visuose vingiuose žymekliais atitverta trasa, ant kiekvieno besikertančio keliuko ar mažiausios gatvelės stovi eismo reguliuotojai (teisėjai), kas penki km kontroliniai punktai, po dešimties, penkiolikos ir devyniolikos km atsigaivinimo  punktai, nors esant maždaug +2 temperatūrai jie ir nelabai reikalingi. Juose stovėję kareiviai net per daug paslaugūs – vandenį ir izotoninį gėrimą duoda vos ne užtverdami bėgimo trasą. Aplamai trasa sunki, bet ne nuobodi. Iš lietuviškų pusmaratonių panašiausia būtų Elektrėnų trasa – maždaug dviem min Žyvieco variantas yra lėtesnis.

Apdovanojimai, nors dėl kažkieno protestų ir vėlavo apie pusę val., pasižymėjo nominacijų gausa. Be tradicinių absoliučios kategorijos ir amžiaus grupių, buvo apdovanoti geriausi Žyvieco pavieto (atitiktų rajoną) bėgikai, savivaldybių darbuotojai, tarnybų su mundurais (policija, pasieniečiai ir t.t.) atstovai. Nepamirštas ir vyriausias bei vyriausia finišavusieji, apdovanota ir geriausia užsienio komanda. Pastaroji taurė tradiciškai keliauja į Lietuvą jau treti metai iš eilės. Tiesa pagal kokius rodiklius ją skiria organizatoriai, taip ir lieka neaišku, nes kenijiečiai ir ukrainiečiai užima kur kas aukštesnes vietas. Nebent atsižvelgiama į dalyvių skaičių, ir mažesnėms delegacijoms pridedami prasti laikai.

Šiemetinis renginys buvo rekordinis dalyvių skaičiumi – finišavo beveik tūkstantis du šimtai bėgikų. Ankstesniais metais – šeši – aštuoni šimtai. be to šiemet nemažai dalyvių atbaidė užsitęsusi žiema. Vienu metu buvo pasklidę gandai, kad dėl sniego gausos varžybos visai neįvyks, ir tolesnių Lenkijos kampų daug kas neatvažiavo. Užsiregistravusių buvo beveik pusantro tūkstančio. Beje, be pusmaratonio, kitų nuotolių čia nėra.

Tikrai tarptautinis renginys – lietuviai, ukrainiečiai, vengrai, rumunai, pasipinigauti atvykę kenijiečiai, čekai. Keista, bet artimiausi kaimynai slovakai čia nesilanko, nors iki sienos tik apie penkiolika km. Na tarp kaimynų visko būna, neveltui lenkai prieš keletą metų dėl potvynių kaltino slovakus – atseit, jie kalnuose atvėrė tvenkinius ir dėl to po lietaus patvino lenkų upės.

Norėjau parašyti kas nepatiko, bet taip ir nesugalvojau – į galvą lenda tik tokie niekai, kad čia sunku ką nors laimėti. Na, sunku būtų ir stipriausiems tautiečiams. Nugalėtojas pagerino trasos rekordą – 1:06:18. Lietuviams įprastoje trasoje tai atitiktų 1:04:00, taigi praktiškai tektų gerinti Lietuvos rekordą. Geresni šansai moterims – bėgančios lyguma apie valanda dvidešimt tris, pretenduotų į prizininkių šešetą. Tokių Lietuvoje yra ar ne penkios, dar trys ar keturios veteranės galėtų būti prizininkės savo grupėse.