Serialai, serialai…

2014 metais Lietuvos bėgimo pasaulį užplūdo kaimyninėse šalyse gan populiarūs bėgimo serialai (lietuviškas atitikmuo –   bėgimo taurės). Ankstesniais metais jų būdavo vienas, du, itin retai – trys. Na, o šiemet tai užderėjo – net aštuoni. Toks kiekis prašyte prašosi įvertinamas, nors maigyti klaviatūrą ir tingisi. Visgi susikaupus apie kiekvieną po keletą žodžių.

LBMA bėgimo taurė. Seniausias bėgimo serialas Lietuvoje, kuriame gali dalyvauti klubai, priklausantys šiai asociacijai. Išpopuliarėjus bėgimui, klubų priviso, kaip uodų po šiltos žiemos. Tiesa, absoliuti jų dauguma egzistuoja tik besiregistruojančių į bėgimus vaizduotėje. Kažką panašaus galima pamatyti ir LBMA turnyrinėje lentelėje. Rimčiau dalyvavo penki-šeši klubai. Maždaug trečdalis įtrauktų veiklą vykdo tik popieriuje – akivaizdu užmetus akį į rezultatus. Kaip ir dažnai Lt klubiniuose reikaluose, taip ir čia problemos su klubų dalyviais – nesunkiai galima rasti startuojančių už du klubus skirtingose varžybose, na bent pačiuose LBMA etapuose to nepastebėjau, bet labai ir nesigilinau. Neįprastų dalykų galima rasti nuostatuose – kad ir  papildomi taškai, jei startuoja keli šeimos nariai. Atrodo keistokai – jei ištempsiu žmoną nuo sofos, tai jau bėgimas populiarės, o va jei kaimyną prikalbinsiu – tai nei velnio. Gal čia LBMA taip skyrybų skaičių mažina, kaip kadaise – nusikalstamumą? Lyginant su praeitais metais, teigiamų poslinkių yra: nevėluoja rezultatai, nebegirdėti skundų, kad reikia laukti apdovanojimų kelis metus ir t.t. Šiaip tarpklubinės varžybos yra įdomus dalykas ir šis serialas galėtų užpildyti tokių renginių spragą, bet jam katastrofiškai trūksta reklamos, be to reiktų priimti ir klubus nesančius LBMA nariais.

Lietuvos bėgimo taurė. Šviesos karių projektas šiemet stipriai nusivažiavęs į blogąją pusę. VšĮ “Tarptautinis maratonas“ įkišo (buvo įkištas?) nosį ten, kur  to visai nereikėjo. Etapų organizatoriams sutarti su TM vyrukais nelabai sekėsi, kartu dirbti taip pat, mat pastaruosius pirmiausia reikėjo priversti perskaityti varžybų nuostatus, kas dažniausiai nepavykdavo. Aplamai, susidarė įspūdis, kad šie jaunuoliai pirmąkart pateko į bėgimo varžybų organizavimą. Prieita iki tokių kuriozų, kad net absoliutūs etapų nugalėtojai turėjo aiškintis per apdovanojimus, kodėl jie ne pirmi. Kad prizininkai, tiek absoliutūs, tiek amžiaus grupių, vos ne kiekviename etape buvo painiojami, tai tapo įprastu reiškiniu. Paskutinis etapas Rumšiškėse iš viso buvo sumaltas: reglamentas kardinaliai pakeistas varžybų dieną, startas atidėliojamas kelis kartus esant minusinei temperatūrai (ar TM žmonės žino kas per žvėris yra apšilimas?), nekalbant apie tradicinį chaosą apdovanojimų metu. Iš vienuolikos etapų gal tik trys praėjo sklandžiai. Beje, užmečiau akį į  LBT 2015 metų kalendorių. Įšvada – chaosas tęsiasi.

Saucony taurė. Alternatyva LBT? Norint rasti skirtumų tarp šių serialų, reikėtų gerai paprakaituoti, jei nekreipsim dėmesio į pavadinimą. Aišku, įtraukta kitos varžybos, bet esminiai skirtumai čia ir baigiasi. Kadangi taurės organizatorius į etapų eigą nesikišo, tai lyg ir viskas sėkmingai praėjo, nors deguto šaukštą įbruko Ukmergės etapas. Apdovanojimai bendroje įskaitoje gan kukloki pasirodė, iš pavadinimo galima buvo daugiau tikėtis.

Eurovaistinės taurė. Iš pirmo žvilgsnio viskas gražu: LBT skirta mažesniems miestams, Eurovaistinės taurė – didmiesčiams (Lt mastu) – visa šalis bėga, piniginiai prizai, naujai atsiradę bėgimo renginiai, papildai kiekvienam dalyviui. Tačiau – nepamirškime, kas organizatoriai. Įdomybės prasidejo nuo nuostatų – lenkiu galvą prieš tą, kas suprato taškų skaičiavimo sistemą iš pirmo karto. Vėliau pasipylė 10km asmeniniai rekordai, Klaipėdoje nebedaug trūko iki Lt rekordo. Klausimas LAF: kaip išugdyti daug stiprių stajerių Lietuvos sąlygomis? Atsakymas: patikėkime čempionatus vykdyti VšĮ Tarptautinis maratonas, kaip mat afrikiečius pasivysim. Kaip buvo nustatyti nugalėtojai, nesuprantu iki šiol, na gal čia kalta intelekto stoka. Bet kodėl jie trys, tai turbūt nesuprasiu iki gyvenimo galo.

Treilų taurė. Naujas, nematytas dalykas Lt padangėje, pridėjęs kelis naujus bėgimus provincijoje. Pasižymėjo nuotolių įvairove, klaidžiojančių bėgikų kiekiu – ne vienam teko mokytis bėgti neatitvertomis trasomis, nestabiliais apdovanojimais – vienam etape –  vertingi prizai, kitame –  vos ne nieko. Organizacija tvarkinga, bet ir dalyvio mokesčiai besikandžiojantys. Ateinančiais metais žada smarkiai išsiplėsti, net su ultra etapu iš Kernavės į Vilnių.

Vilniaus parkų taurė. Vykdoma atskirai rudenį-žiemą ir žiemą-pavasarį. Grynai komercinis projektas, siekiant uždirbti pinigų iš dalyvio mokesčio. Organizacija minimali, apdovanojimai irgi, dalyvio mokestis netoks jau mažas, atsižvelgus, kas už tai siūloma. Mano nuomone, palakstyti miške galima ir už dyka. Išpopuliarėjus bėgimui, dalyvių susirenka nemažai, žmonės naudojasi galimybe palenktyniauti, arba praplėsti geografinį akiratį – etapai išmėtyti po visą Vilnių ir apylinkes.

Nippon auto (Sporto renginių) taurė. E. Martinka šiemet pasidavė serialų madai – paėmė ir apjungė savo rengiamus bėgimus į vieną krūvą. Populiarumu šitas sumanymas nepasižymėjo, pasižiūrėjus į suvestinę matyti, kad pirmuose dešimtukuose dominuoja bėgikai startavę ne visuose privalomuose etapuose. Dar galima pridėti, kad šie renginiai pasižymėjo didžiausiais dalyvio mokesčiais, gal ir nieko keisto, žinant, kad organizatorius orientuojasi į tam tikrą bėgikų kategoriją.

Lietuvos krosų taurė. Atgaivintas senų laikų sumanymas, paskutinį kartą vyko prieš dviženklį metų skaičių. Skirtas sporto mokyklas lankantiems vaikams: vaikų, jaunučių, jaunių grupėms. Suaugę bėgikai irgi galėjo dalyvauti, tiesa, tik atskiruose etapuose, be bendros įskaitos. Informacija apie šį serialą bėgimo mėgėjų turbūt nepasiekė, be to, daug ką būtų atbaidę startai darbo metu, griežtokas požiūris į medicininių pažymų turėjimą. Etapai vyko vidurio ir vakarų Lietuvoje – vienintelis toks bėgimo serialas.

Galima būtų paminėti ir mišrius serialus: MTB dviračiai ir bėgimas, bet tai jau kiek kita  intaresų sfera.