Simono Daukanto takais 2012

Rugsėjo 21d., penktadienį, Papilės miestelyje vyko tradicinis, jau dvidešimtasis, bėgimas “S. Daukanto takais“. Pradėtas vykdyti 1992 metais, ir sėkmingai vykdomas iki šiol. Renginys be didelių pretenzijų, taigi ir be reklamos, net ne visada apie jį paskelbiama tuose keliuose bėgimams skirtuose puslapiuose. Orientuojamasi  į Akmenės rajono vaikus, kurie ir sudaro didžiąją dalyvių dalį. Jiems parengti 0,5km, 1km, ratai, kuriuose ir bėgama nuotoliai nuo pusės km iki dviejų km. Nuvertinamos mergaičių galimybės – joms nuotoliai gerokai trumpesni nei to paties amžiaus vyriškos lyties atstovams. Turbūt taip siekiama prisivilioti gausesnį mergaičių būrį, nors lėtesnis ir ilgesnis bėgimas vyresnėms mergaitėms turėtų būti patrauklesnis, nei bėgimas pakorus liežuvį ant peties vidutiniame nuotolyje. Na, aišku, prieš tai reikėtų mokyklose atlikti nemažą aiškinamąjį darbą.

Šiemet bėgimas buvo rekordinis pagal dalyvių skaičių – iš viso startavo 201 bėgikas, tiesa, aštuonių km nuotolyje dalyvių skaičius vargu ar siekė keturias dešimtis. Dailiąją lytį  ilgiausiame nuotolyje atstovavo ar tik  ne trys bėgikės, nors gal ir ko nors nepastebėjau – vėlavau, ir nebuvo laiko dairytis. Vaikų būrys nepalyginamai gausesnis – amžiaus grupėse vyko po kelis užbėgimus, išskyrus pačius vyriausius – jaunimo grupėje startavo tik šeši vaikinai. Gausiausia buvo berniukų  gimusių 2000 m. ir jaunesnių grupė. Trijuose užbėgimuose čia pasirodė  52 jaunieji bėgikai. Iki šiol gausiausiame bėgime dalyvavo 178 dalyviai, taigi organizatoriai net pritrūko atminimo ženkliukų finišavusiems.

Kadangi Papilė įsikūrusi Ventos upės slėnyje, kurio šlaitai gana statūs ir aukšti, taigi ir vaikų trasos nebuvo lengvos. Išskyrus pačius jauniausius ir mergaites bėgusias pusę km, kitiems teko finišuoti į maždaug trijų šimtų metrų ilgio ir vietomis  statoką pakilimą. Ilgiausiame nuotolyje trasa nusidriekė pakankamai lygia vietove, tik paskutiniame kilometre ilgas nusileidimas ir finišas į jau minėtą Ventos šlaitą. Pusė nuotolio nuo starto Biliūniškių kaime žvyrkeliu, kita pusė – asfaltu iki pat finišo. Gerai, kad žvyrkelis mažai važinėjamas, nes kitaip dulkių debesys iš po automobilių ratų pirmą pusę paverstų tikra kančia.

Apdovanojimai kukloki – amžiaus grupės nugalėtojui suvenyrinė plokštė mediniais rėmais ir medalis, prizininkams – medaliai. Sprendžiant iš to, kiek mažylių čia atveža kūno kultūros  mokytojai, tai juos medaliai pilnai tenkina,  o kaip dėl vyresnių bėgikų – nežinau.

Patiko:

organizatorių geranoriškumas – atvažiavau vos ne starto metu, jau pasibaigus registracijos laikui. Tačiau buvome  užregistruoti be jokių neigiamų emocijų, nors vėluodami įnešėme šiokią tokią sumaištį. Į starto vietą  nuvažiavome teisėjų automobiliu, kurie  nesinervuodami palaukė, kol mes susikrapštysime.

organizuotumas – viskas vyko laiku, be ilgų pauzių, ypač laukiant apdovanojimų. Ne visur Lietuvoje taip būna, net ir naudojant elektroninę laiko matavimo sistemą.

dalyvio mokesčio nebuvimas – retas reiškinys Lietuvos bėgimo padangėje.

mažai stiprių varžovų – čia aišku, labai subjektyvus mano pastebėjimas, bet malonu užimti aukštą vietą bendroje įskaitoje, ypač po pasirodymo VM’e.

Nepatiko:

 

du dalykai, kurie yra chroniškos Lietuvos bėgimų ligos  – tai nematuotos trasos, paklaidos nemažos tiek ilgame nuotolyje, tiek pusės km rate. Tikslesnis gal tik vieno km ratas. Bėgant 8,2km (0rganizatorių nuomone, ar spėjimu?), bandžiau laiką sekti pagal kelininkų kilometrines atžymas ir nieko iš to gero nesigavo. Esant gan vienodam reljefui ir stabiliam bėgimo tempui atskirų km laikai skyrėsi net 46! sekundes, matyt, kelininkai darbavosi gerai pašventę. Vairuotojo, vežusio dalyvius į starto vietą, nuomone, trasos ilgis yra apie 8,6km, manau, kad tai realesnis skaičius, nei organizatorių rašomi 8,2km.

antras dalykas – bėgimo programos nebuvimas. Iškabinti popieriaus lapą su starto laikais, kai yra keli bėgimai nėra sunku, ir tai sutaupo nemažai laiko dalyviams, nes nereikia lakstyti paskui teisėjus su klausimais: o kam dabar startas? Kada bėgs jaunučiai? ir t. t.

 

Bėgau prieš tris metus, dabar laiką pagerinau aštuoniomis sekundėmis, bet džiaugtis nėra kuo – tada už poros dienų laukė maratonas ir bėgau atsipūtęs, šįkart teko “arti“ nuo pradžios iki galo, be to, dar teko prisiminti vaikystę – paskutiniame km ėmė diegti šoną – seniai pamirštas jausmas, prasidėjo leidžiantis nuo kalvos, gerai, kad pasibaigus nusileidimui ir dieglys baigėsi.